Sofija Pšibiliauskienė

Sofija Pšibiliauskienė

Gimė	1867 m. rugsėjo 16 d. Paragiai, Papilės valsčius, Rusijos imperija
Mirė	1926 m. kovo 15 d. (58 metai) Paragiai, Papilės valsčius
Tėvai	Nikodemas Ivanauskas

Veikla	Lietuvos rašytoja, visuomenės veikėja

Vikiteka	Sofija Pšibiliauskienė

Sofija Pšibiliauskienė (1867 m. rugsėjo 16 d. Paragiuose, Papilės valsčius, Šiaulių apskritis, Rusijos imperija – 1926 m. kovo 14 d. ten pat) – Lietuvos visuomenės veikėja, rašytoja, žinoma slapyvardžiu Lazdynų Pelėda.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Žemaitijos bajorų šeimoje. Tėvas Nikodemas Ivanauskas (1844-1931 m.), tapytojas ir literatas, rašęs lenkų kalba. Kai Sofijai buvo keli mėnesiai, tėvas įstojo į Miuncheno dailės akademiją, todėl kartu pasiėmė ir šeimą. 1871 m. tėvas, netekęs dalies pajamų iš dvaro, nebaigė mokslų Miunchene, dar kelis mėnesius tobulinosi Varšuvoje bei Krokuvoje, vėliau grįžo į Lietuvą, bet dvaro pastatas buvo sudegęs, todėl dirbo dailininku Šiauliuose. Tačiau iš meno tais laikais buvo sunku išgyventi, tad 1877 m. šeima grįžo į suremontuotą Paragių sodybą. Tėvas negalėjo rimtai pasirūpinti dukters mokslu ir leisti jos mokyklon, todėl mokė pats.

1891 m. Sofija ištekėjo už daug vyresnio bajoro Rapolo Pšibiliauskio, bet jos šeimyninis gyvenimas laimingas nebuvo, atsitiktinai likimo suvesti ir be meilės šeimą sukūrę sutuoktiniai greit susvetimėjo, vyras nusivylė gavęs ne namų ūkio juodadarbę, o romantikę svajotoją. Šeima iširo. Vyras, prasiskolinęs tėviškę, išvažiavo Amerikon, kur ir žuvo. Ji, likusi viena su dviem vaikais, dirbo Vievio vaistinėje, nevilties prislėgta, 1902 m. pavasarį bandė nusižudyti. Nuo 1903 m. ėmė verstis literatūra ir kitais darbais Vilniuje.^[1]

Artinantis Pirmajam pasauliniam karui, su seserimi Marija sugrįžo į Paragius slaugyti sunkiai tuberkulioze susirgusios motinos. Sofija grįžo prislėgta skaudžios netekties – vos šešiolikos metų sulaukusi mirė dukrelė Emilija, Paragiuose ūkis nugyventas, sūnus Stasys sunkiai dirbo tėvo paliktame Meškių-Gadoniškių dvarelyje, tėvas uždarbiavo tapydamas paveikslus bažnyčioms.

Namuose seserys pasidalijo darbais, Sofija dažniausiai per dienas mezgė šeimynai pirštines ir kojines, vasarą ravėdavo parko gėlynus ir daržus. Neteikė malonumo kartais apsilankantys kaimynai iš aplinkinių dvarų, nes ir jų atnešamos naujienos vis prastesnės. Žinią apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą aptemdė motinos mirtis. Karo nusiaubtame ir apiplėštame Paragių ūkyje pragyventi buvo sunku. Sofija buvo išvykusi į Kauną, gavo darbo Čiurlionio paveikslų galerijoje, tačiau ir ten atlyginimas buvo menkas, dirbti reikėjo šaltuose ir drėgnuose rūsiuose, tuberkuliozė palaužė ir taip trapią rašytojos sveikatą. Grįžusi į Paragius, ji neilgai sirgusi, auštant 1926 m. pavasariui, mirė ir buvo išlydėta tuo pačiu keliu į Tryškius, į kapines, kur jau ilsėjosi motina.^[2] Ant kapo (šalia Tryškių koplyčios) pastatytas akmens paminklas su reljefiniu kryžiumi.^[3]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rašyti pradėjo dar 1896 m., kai Sofiją Pšibiliauskienę, gyvenusią tuomet Meškių-Gadoniškių dvarelyje, aplankė Peterburgo universiteto studentas Povilas Višinskis, jau iki tol lietuvių literatūrai suradęs Žemaitę ir Šatrijos Raganą. Jis padrąsino Sofiją rašyti. 1898 m. laikraštyje „Ūkininkas“ pasirodė pirmasis jos apsakymas „Našlaitė“. Vėliau, pasirinkusi slapyvardę Lazdynų Pelėda, rašė ir į kitus lietuvių užsienio laikraščius. Atgavus lietuvišką spaudą rašė į leidinius „Viltis“, „Šaltinis“, „Draugija“.

Prieštaringai ji vertino 1905 m. maištą prieš carinę Rusijos valdžią, po to sekę kariuomenės tramdomieji veiksmai pesimizmą tik sustiprino. Sukilimo įvykius ji matė iš arti, nes kaimynas, Kairiškių dvaro savininkų sūnus Vladas Sirutavičius, globojo šiame krašte veikusius socialdemokratų agitatorius. Nusivylimas atsispindėjo talentingame jos romane „Klaida“, kurį stipriai kritikavo socialdemokratai ir skubaus nacionalinio išsivadavimo šalininkai. „Klaida“ buvo antras romanas lietuvių literatūros istorijoje ir pirmas tokia opia, nūdiene socialine tematika.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klajunas. – Bitėnai: Kudirkos iždas, 1902. – 62p.
Pavasario rytmetį; Davatka; Burtininkė. – Vilnius: Šviesa, 1905. – 23 p.
Matulė paviliojo; Stebuklingoji tošelė; Poilsis; Naujas viršaitis; Ir pražuvo kaip sapnas. – Vilnius: M.Kuktos spaustuvė, 1908. – 262p.
Klaida: apysaka. – Vilnius, 1909. – 520p.
Klaida: apysaka. – Kaunas: Sakalas, 1939. – 387p. – Prieš antr. aut.: Lazdynų Pelėda- Sofija Pšibiliauskienė.
Ir pražuvo kaip sapnas: apysakos. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1947. – 308p.
Motulė paviliojo. – Brooklyn: Gabija, 1951. – 43p.
Motulė paviliojo. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1951. – 38p.
Pamotė: apsakymas. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1961. – 16p.
Motulė paviliojo. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1961. – 50p.
Stebuklingoji tošelė: apsakymai. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1961. – 372p.
Klajūnas: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1967. – 318p.
Stebuklingoji tošelė: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1972. – 243p.
Klajūnas: apysakos ir apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1977. – 240p.
Stebuklingoji tošelė: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1982. – 229p.
Ir pražuvo kaip sapnas: apysaka ir apsakymai. – Kaunas: Šviesa, 1990. – 302p.
Blūdas, arba, Lietuva buvusios Rosijos revoliucijos mete: romanas; Klaida: romanas / J. Lindė-Dobilas, Lazdynų Pelėda. – Vilnius: Vaga, 1990. – 597p. – (Aukštupiai. Lietuvių romanas).
Klajūnas. – Vilnius: Vaga, 1990. – 100p.
Raštai. T.1. – Vilnius: Strazdas ir Vėgėlė, 1914. – 390p.
Lazdynų Pelėdos Raštai: 4t. / Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės. – Kaunas – Vilnius: Švyturys, 1921–1922.
Rinktiniai raštai. – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1950. – 540p.
Raštai: 7t. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1954–1955.^[4]