Sociobiologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Sociobiologija – tarpdisciplininis mokslas, sisteminis socialinio elgesio biologinių pagrindų tyrimas. [1] Sociobiologija bando paaiškinti gyvų organizmų elgesį tam tikrų, evoliucijos metu išsivysčiusių, savybių rinkiniu.

Dažnai laikoma biologijos ir sociologijos mokslų šaka. Tuo pačiu sociobiologijos tyrimo laukas susikerta su evoliucijos teorijų tyrimais, zoologija, genetika, archeologija ir kitomis mokslinėmis disciplinomis. Tarp socialinių mokslų sociobiologijai artimiausia yra evoliucinė psichologija.

Sociobiologijos pradininkas buvo Edward Wilson, kuris 1975 m. išleido knygą Sociobiology: The New Synthesis. Tai buvo pirmasis bandymas paaiškinti tokius gyvūnų (daugiausia skruzdžių, nes tai buvo Wilson pagrindinė tyrimų sritis) socialinio elgesio tipus kaip altruizmas, agresija ir pan.

Sociobiologijoje pagrindinę vietą užima keletas sąvokų:

  • Inclusive fitness („bendrasis pajėgumas“) – pagal klasikinį apibrėžimą reiškia bendrą individualaus pajėgumo (individual fitness) ir kitų giminystės ryšiais susijusių grupės narių pajėgumo sumą tam tikroje situacijoje. Toks sumavimas yra įmanomas tik tada, kai pagrindiniu veikėju laikomi genai, o individai tėra jų genų išgyvenimą palaikančios mašinos (survival machine). Pasak R. Dawkins individai tėra nemirtingų genų išlikimo mašinos.[2] Giminystės ryšiais susiję organizmai, kurie turi didelę bendrų genų dalį žvelgiant iš genų perspektyvos yra svarbūs, nes jų išlikimas užtikrina bendrų genų išlikimą.
  • Kin selection („giminingoji atranka“) yra altruistinis (sąmoningai ar nesąmoningai) organizmo elgesys siekiant padidinti giminingų organizmų pajėgumą. Altruizmas šiuo atveju suprantamas kaip pasiaukojamas elgesys, kai organizmas mažina savo paties pajėgumą didindamas kitų pajėgumą.

Paprastai sociobiologija nagrinėja nedideles grupes (10-100 individų), turinčių didelį genetinį bendrumą.

Kai kurie tyrinėtojai sociobiologijos prielaidas taiko ir didelėms socialinėms grupėms – gentims, etninėms grupėms, tautoms. Pierre L. van den Berghe teigimu ankstyvosios etninės grupės buvo pakankamai mažos, o jų narių genų bendrumas didesnis nei išorinių grupių, o tai skatino altruistinį elgesį, nes didino bendrąjį pajėgumą (inclusive fitness). Šioms ankstyvosioms etninėms grupėms išsiplėtus į dideles tautas giminystės ryšiai liko tik simboliniai, tačiau etninės grupės esmė liko ta pati. Norint atpažinti tokiai grupei priklausančius narius, kai grupė yra didelė ir jų neįmanoma pažinoti visų asmeniškai, galimi keli keliai: genealoginis, fenotipinis, specifinė išvaizda, elgesys (įskaitant kalbą).[3]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Edward O. Wilson Sociobiology. Cambridge (USA):Belknap, 1980.-p.58.
  2. R. Dawkins The Selfish Gene. Oxford:Oxford University Press, 1989, p.46
  3. Pierre L. van den Berghe. The Ethnic Phenomenon. London:Praeger, 1987