Socialinė stratifikacija
Socialinė stratifikacija – sociologijos sąvoka, naudojama apibūdinti hierarchinį visuomenės, susidedančios iš visuomenės sluoksnių ir kastų pobūdį; išreiškia sisteminės nelygybės laipsnį atitinkamu visuomenės raidos etapu.[1]
Socialinės stratifikacijos idėja remiasi prielaida, kad visuomenės yra sudarytos iš hierarchinių sluoksnių, kuriuos galima nustatyti pagal tam tikrus kriterijus ir analizuoti. Paskutinis stambus stratifikacinės sistemos tipas žmonių visuomenėse yra klasių sistema. Plačiausias yra klasių skirstymas į aukštutinę klasę, vidurinę klasę ir darbo klasę. Skirtingai nuo kitų sistemų, išskyrus pirmykštes bendruomenes, klasių sistemoje randame didesnį socialinį mobilumą ir į pasiekimus orientuotą padėtį.[2]
Skirtingos sociologijos teorijas gana skirtingai vertina socialinės stratifikacijos fenomeną. Marksizmo teorijoje klasės siejamos santykiu su gamyba. M.Vėberis sukūrė svarbią alternatyvą marksistinei klasių teorijai, klasę apibrėždamas ne santykiu su gamyba, bet per bendrų rinkos pozicijų pasidalijimą, vedantį į gyvenimo galimybių pasidalijimą.[3]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Socialinė stratifikacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-11-07.
- ↑ Harold R. Kerbo.- Sociology – Social Structure and Social Conflict., p.237. ISBN 0-02-362741-7
- ↑ Panday, Rajendra (1983 m. rugsėjo mėn.). „Max Weber’s Theory of Social Stratification: Controversies, Contexts and Correctives“. Sociological Bulletin (anglų). 32 (2): 171–203. doi:10.1177/0038022919830204. ISSN 0038-0229.