Socialinė politika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Socialinė politikavaldžios vykdoma politika, skirta teisiškai reguliuoti visuomenės poreikius, kylančias problemas. Socialinę politiką sudaro visuma valstybę valdančių partijų programų, kurias stengiamasi įgyvendinti. Taip pat socialine politika vadinamas visuomenės mokslas, tyrinėjantis valdžios socialinę politiką.

Į valstybės interesus įeina teisės, politiniai, socialiniai, ekonominiai ir kiti klausimai:

  • edukacinė (švietimo) politika
  • šeimos politika
  • sveikatos politika
  • būsto politika
  • migracinė politika
  • užimtumo politika (bedarbystės mažinimas)
  • socialinė pagalba

Vystymosi etapai[taisyti | redaguoti kodą]

Socialinės politikos vystymosi etapai:

  1. Skurdžių problemas spręsti pradėta dar Romos imperijoje. Jiems tiesiog buvo nemokamai dalinamos mažą energetinę vertę turinčios sriubos, bilietai į gladiatorių varžybas. Žlugus Romos imperijai, pirmas įstatymas apie skurdžių teises buvo išleistas 1601 m. Anglijoje, 1795 m. įvestos išmokos bedarbiams. Nuo XIX a. socialinė politika buvo glaudžiai susieta su darbo ir bedarbystės problemomis.
    Ankstyvajame kapitalizme ne labai kas rūpinosi benamiais, badaujančiais, bedarbiais, sergančiais. Tokios kategorijos buvo išstumtos iš ekonominio gyvenimo kol valstybė jomis pradėjo rūpintis.
  2. 1880–1930 m. – eksperimentų ir ieškojimų metai, kai valstybė bandė įvairius socialinius projektus. Kaip pavyzdys pateikiamas vokiečių kancleris Otonas von Bismarkas, kuris įvedė tris pašalpas:
    • 1883 m. išmoka ligos atveju
    • 1884 m. išmoka įvykus nelaimingam atsitikimui
    • 1889 m. senatvės ir invalidumo išmokos
    Vokiečių pavyzdys davė stiprų impulsą ieškoti geresnių socialinių sprendimų, daug valstybių pradėjo sekti Vokietijos pavyzdžiu. Bismarkas tvirtino, kad valstybės kišimasis į socialinius klausimus ne tik galimas, bet ir reikalingas siekiant išlaikyti visuomeninį stabilumą ir pagerinti samdomų darbininkų padėtį.
  3. 1930-1950 m. – laikotarpis, kai valstybės kūrė socialines paslaugas. Vis naujos socialinės paslaugos buvo teikiamos vis didesniems žmonių grupėms. Pirma socialinės paslaugos apėmė pramonės darbuotojus, o paskui ir kaimo.
    1950-1975 m. dauguma išsivysčiusių valstybių buvo kritikuojamos dėl kišimosi apimčių. Tuo tarpu dar labiau padidėjo valstybės socialinė politika, apėmė visus sluoksnius, padidėjo išmokų dydžiai ir laikotarpis.
    Tuo laikotarpiu vienos žmonių grupės pasiekimų siekė ir kitos grupės.
  4. Nuo 1975 m. iki XX a. pabaigos atėjo socialinės politikos pervertinimo laikas. Tuo laiku įvyko naftos krizė ir valstybės neturėjo tiek daug pinigų vykdyti savas socialines politikas. Tai periodas, kai dauguma spendimų priimtų socialinėje politikoje buvo nukreipta mažinti ir siaurinti socialines išmokas.
    Įvyko socialinės politikos prioritetų pasikeitimas visu pirma jaunų ir ekonomiškai aktyvių žmonių atžvilgiu. Buvo stengiamasi juos perkvalifikuoti, mokyti, skatinti mobilumą. Buvo investuojama į žmogų.

Išsivysčiusiose valstybėse augant ūkiui (antriniam ir trečiam ūkio sektoriui) buvo pastebėta, kad užsidaro kai kurios ūkio šakos (pirminis ūkio sektorius), tokios kaip žemės ūkis, gavyba. Žmonės dirbę tokiose ūkio srityse prarasdavo darbą ir, jei nesugebėdavo persikvalifikuoti, o kartais ir pervažiuoti gyventi į kitą vietą, papildydavo bedarbių gretas. Valstybės, siekdamos išlaikyti žlungančias ūkio šakas, pradėjo jas subsidijuoti, taip išlaikydamos darbo vietas. Dabar pasigirsta siūlymų tokią praktiką plėsti kitoms, užsidarančioms ūkio šakoms, ar tiesiog bankrutuojančioms įmonėms.

Tikslai[taisyti | redaguoti kodą]

Socialinės politikos pagrindiniai tikslai:

  • socialinė apsauga, kuri garantuoja pajamas atsiradus socialinei rizikai (liga, senatvė, invalidumas, mirtis, bedarbystė)
  • investicijos į žmogų – lygių galimybių suteikimas, jaunos kartos mokymas (tai yra ekonominio vystymosi elementas, kuris labai priklauso nuo valstybinės politikos)
  • socialinė ramybė – tai visuomeninio gyvenimo stabilizacija, bendradarbiavimas siekiant tikslo, tolerancijos tarp žmonių. Socialinė ramybė auga kartu su gerove ir politiniu stabilumu
  • šeiminis gyvenimas – šeiminio gyvenimo akcentavimas, žmonių šiltų tarpusavio santykių puoselėjimas, saugumo šeimoje jausmo sudarymas. Naujų kartų auklėjimas.

Socialinė valstybė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Socialinė valstybė.