Socialinė istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Socialinė istorijaistorijos mokslo šaka, tirianti žmonių organizacinių bendruomenių atsiradimą ir vystymąsi. Socialinė istorija tiria luomų atsiradimą ir formavimąsi, socialinių reformų kūrimąsi, socialinių garantijų atsiradimą nuo seniausiųjų laikų iki šių dienų. Kartais dabartinė socialinė istorija dar vadinama sociologija.

Žmonių bendrijų atsiradimas ir raida[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmykštė bendruomeninė santvarka[taisyti | redaguoti kodą]

Priešistorinės žmonių bendrijos kūrėsi išgyvenimo tikslais, todėl visi grupės individai privalėjo dirbti ir veikti kartu. Priešistorinės bendruomenės nebuvo sėslios, dažnai kilnodavosi, todėl būdavo paskiriami žygio iš vienos vietos į kitą vadai. Dažniausiai jais būdavo stipriausi arba išmintingiausi genties individai, daugiausia vyrai. Taip atsirado hierarchija: vyrai užėmė vadovaujančiuosius postus, o moterys ir vaikai buvo jiems pavaldūs.

Apsistojus vienoje vietoje ilgesniam laikui būdavo išrenkama kelių individų taryba arba vadovaujantis individas. Jie privalėdavo rūpintis genties narių reikalais, spręsti ginčus. Karo su kita gentimi pavojaus metu savo vietą vyraujantis individas ar jų grupė perleisdavo valdžią saviems kariams (jeigu patys jais nebūdavo).

Gentyje ar genčių bendruomenėje svarbią vietą užimdavo ir žyniai ar šamanai, kurie „nuspėdavo“ gyvūnų judėjimo kryptis ar „numatydavo“ priešo puolimą.

Pirmykštės bendruomeninės santvarkos visuomenėje nebuvo tokio individų sluoksnio, kaip vergai, jais tapę iš tos pačios individų grupės.

Vergovinės santvarkos formavimasis iki VI m. e. a.[taisyti | redaguoti kodą]

Gimininėms bendruomenėms liejantis į stambesnius civilizacinius vienetus pamažu ėmė formuotis pirmieji miestai – valstybės. Vadovaujančiąja individų grupe visuomenėje išliko vyrai, bet ir šioje grupėje ėmė išsiskirti luomai, todėl apylygės galimybės vadovauti išnyko. Visuomenė pasiskirstė į atskirus luomus, turėjusius gana apibrėžtus savo veiklos ir politinės galios rėmus. Iškilo luomai, turėję daugiausiai pinigų, didžiausią autoritetą ir politinę galią. Taip susiformavo kilmingųjų luomas, kuriam, pvz.: Šumere priklausė tik karalius, žyniai ir didikai. Luomą galėjo sudaryti tik to luomo individų palikuonys. Žemesniųjų luomų atstovai į aukštesniuosius pereiti negalėjo net ir įgavę daugiau poltinės galios.

Žemiausiuoju ir beteisiu sluoksniu tapo vergai.

Klasikinėse Senovės Graikijos ir Romos civilizacijose toks luomų atsiskyrimas buvo šiek tiek pakeistas. Demokratiniuose Atėnuose valstybės valdyme galėjo dalyvauti visi piliečiai vyrai, nepaisant jų kilmės, o Romoje valstybines vietas galėjo užimti išskirtinai aristokratai ir keli vidutinės klasės atstovai – pirkliai ar turtingieji amatininkai bei pasižymėję karininkai.

Vergovinės santvarkos svarbiausiais objektais tapo kilmingieji visuomenės sluoksniai, užėmę išskirtinę padėtį ir valdę valstybę bei žemiausiasis ir beteisis sluoksnis – vergai. Vidurinieji sluoksniai turėjo dalį poltinių teisių, bet negalėjo pereiti į aukštesniuosius sluoksnius, nors kartais įgaudavo gana didelę galią.

Ekspansiniai valstybių planai tarp jų gimdė karus. Pralaimėjusios šalies gyventojai arba būdavo išvaromi į vergiją ar kitaip represuojami (pvz., Asirijoje), arba gaudavo siauresnių nei šalies laimėtojos gyventojų politinių teisių (pvz.: Romos imperijoje).

Luominis visuomenės susiskirstymas viduramžiais[taisyti | redaguoti kodą]

Valstiečiai dirba feodalo laukus. Piešinys kalendoriuje

Sužlugus Romos imperijai, Europoje ėmė vyrauti barbariškos tautos, sukūrusios savo valstybes. Jos plėtėsi žiaurumu ir jėga. Laikui bėgant toks modelis įsivyravo ir vidinėje santvarkoje.

Apsikrikštijusios tautos perėmė griežtą asketišką krikščioniškąją moralę, todėl aukštas valstybines pareigas ėmė užimti ir aukštesnieji dvasininkai – vyskupai ir arkivyskupai. Norėdami užsitikrinti popiežių paramą karaliai prie savęs ėmė laikyti dvasininkus ir dvasininkija tapo atskiru aukštuoju kilminguoju luomu.

Kaip dar vienas savarankiškas mažateisis luomas, išsiskyrė valstiečiai, kurie buvo įbaudžiavinti. Jie tapo priklausomi nuo feodalų – didikų. Valstiečiai privalėjo eiti lažą, ir buvo visiškai priklausomi nuo žemvaldžio, neturėjo politinių teisių. Visgi jie buvo laisvesni už vergus, o kai kuriose valstybėse, ypač Šiaurės Europos, kur vergų sluoksnio net nebuvo, valstiečiai užėmė jų vietą.

Dar vienas nepriklausomas luomas ėmė formuotis XI-XII a. Tai miestiečiai, kurie išsikovojo nepriklausomybę nuo feodalų XI- XIV a. Miestiečių luomas apibendrinamasis, nes miestuose gyveno įvairios luominės grupės, bet visi miestų gyventojai turėjo daugiau politinių teisių nei valstiečiai.

Žydų sudeginimas. Viduramžių Europoje žydai būdavo kaltinami dėl įvairiausių nelaimių ir stengtasi juos eliminuoti. Tai paskatino žydus trauktis iš tokių valstybių.

Žydai sudarė miestiečių luomo dalį, bet XII- XV a. dėl religinių persekiojimų ėmė kilnotis po visą Europą, ieškodami politinio prieglobsčio. XV a. juos Lietuvoje priglaudė didysis kunigaikštis Vytautas, suteikęs žydams netgi tam tikrų privilegijų. XVI a. Lietuvos statutuose jau buvo nurodyta, kad žydai sudaro atskirą luomą.

Pramonės perversmo ir Prancūzijos Didžiosios Revoliucijos poveikis luominei visuomenei[taisyti | redaguoti kodą]

Prancūzijos Didžiosios revoliucijos metu priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija

XVIII a. pab. – XIX a. pr. įvyko nemaži pokyčiai luominėje visuomenėje. Pirmiausia, pramonės perversmas, pakeitęs nenašų baudžiauninkų valstiečių darbą, paveikė naujo luomo – darbininkų atsiradimą. Jį sudarė ir valstiečiai bei miestiečiai, pradėję dirbti fabrikuose ir gamyklose. Moterys ir vyrai fabrikuose dirbo lygią darbo dieną (maždaug po 10-12 valandų). Į darbą įtraukti ir vaikai. Darbininkai už savo darbą jau gaudavo užmokestį, ir tuo skyrėsi nuo amatininkų ir valstiečių.

Pramonės perversmo metu susikūrė dar vienas luomas – buržuazija, kurią sudarė turtingi fabrikantai miestiečiai. Buržuazijos galia su laiku augo, bet politinių teisių ji turėjo tik tiek, kiek eiliniai miestiečiai, nes negalėjo užimti valstybinių vietų. Tai nėra stebėtina, nes buržuazijos didžiumą sudarė ne kilmingieji. Kilmingieji užsiėmimą kokiais nors verslais laikė žemu.

Nesiskaitymas už vidutiniosiomis masėmės ir buržuazija išprovokavo Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, dėl kurios valdančioji aristokratija ir dvasininikija neteko visos anksčiau turėtos galios ir valdžia atiteko buržuazijai. Po šio įvykio absoliutinių monarchijų santvarkos pamatai ėmė svyruoti, nes revoliucijos paskatintos buržuazijos masės stengėsi paimti valdžią ar ja pasidalyti su monarchu.

Prancūzijos Didžiosios revoliucijos priimta Visuotinė Žmogaus teisių ir piliečių deklaracija iškėlė neginčytinos lygybės principą ir tapo modeliu modernioms konstiotucijoms.

Vergijos panaikinimas XIX a. Darbininkų judėjimas už lygias teises[taisyti | redaguoti kodą]

JAV tekstilės darbininkų streikas Lawrence. Streikai buvo viena iš kovos už geresnes darbo sąlygas priemonių.

Pramonės perversmas turėjo įtakos vergijos panaikinimui XIX a. Dėl naujų mechanizmų vergų darbas tapo nebe našus, nors jie dirbdavo išskirtinai žemės ūkyje.

Europos liberaliosios srovės ėmė reikalauti vergijos panaikinimo, jiems dalinai pritarė ir dvasininkai. Naujoji žemės ūkio apdirbimo technika pasirodė gerai pritaikoma, ir XIX a. viduryje daugelyje valstybių vergija uždrausta, o prekyba vergais paskelbta neteisėta. Įgavę politinių teisių (tiesa ne visur) juodaodžiai vergai arba tapo žemdirbiais arba darbininkais.

Darbininkų luomas XIX a. antrojoje pusėje ėmė reikalauti platesnių teisių. Pirmiausiai darbininkai siekė darbo sąlygų pagerinimo, darbo trukmės sumažinimo, užmokesčio padidinimo. Jie būrėsi į komunas, vėliau atsirado kairiosios socialistinės partijos. Išrinktos į daugelio valstybių parlamentus jos ėmėsi darbininkų padėties pagerinimo. XX a. pr. darbininkai įgavo kai kurių socialinių garantijų, teisę į pensiją ir pašalpas.

Šiuolaikinis visuomenės susiskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuolaikinė visuomenė nėra susiskirsčiusi į luomus ir daugumos pasaulio valstybių konstitucijose (tarp jų ir Lietuvos) nurodyta, kad visi žmonės lygūs prieš įstatymą, turi vienodas socialines ir teisines garantijas.

Kartais nurodomas, kad visuomenė susiskirsčiusi į klases: aukštesniąją (turtingąją), viduriniąją (tarnautojai ir smulkieji verslininkai, žemdirbiai) ir žemąją (žemiau skurdo ribos gyvenantys individai). Iš tiesų toks skirstymas neteiktinas, o jį dažniausiai vartoja buvusių socialistinių šalių sociologai remdamiesi pasenusiu klasių modeliu.

Valstybės privalo rūpintis, kad visuomenė nesusiskaldytų į luomus, būtų vieninga ir lygiateisė. Europos Sąjungos narių konstitucijos nurodo, jog individai yra visiškai lygūs, nepaisant rasės, tautybės, materialinės padėties. Tai skelbia ir Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.