Snaiperis
Snaiperis – apmokytas ir parengtas žmogus (paprastai karys ar policininkas), kurio tikslas, šaunant iš šautuvo su optiniu taikikliu, pataikyti į dideliu atstumu nutolusį taikinį.[1]
Žodis snaiperis kilęs iš angl. snipe (liet. perkūno oželis) – gerai pasislepiantis paukštelis, kuris išgasdintas skrenda blaškydamasis į šonus. Tai labai sunkus taikinys. Apie 1770 m angliškas žodis angl. snipper reiškė tokių paukštelių medžiotoją, maždaug nuo 1892 m. pradėtas vartoti perkeltine prasme, taikliam šauliui pavadinti.[2]
Snaiperiui svarbu gebėti slėptis, nepastebimam judėti, stebėti aplinką, apskaičiuoti kulkos skriejimo trajektoriją, kuri priklauso nuo daugelio faktorių: atstumo, vėjo, oro temperatūros ir drėgnio ir pan.
Snaiperių tipai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Karinių pajėgų snaiperis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kartais snaiperiu vadinamas karys, kuris yra priskirtas kariniam daliniui, būriui ar grupei ir vykdantis karines užduotis. Dažniausiai veikia grupėje su keliais pėstininkais ar kulkosvaidininku. Pėstininkų ginkluotės kovinis atstumas yra 300 m, karinių pajėgų snaiperio šaudymo optimalus atstumas didesnis ir siekia ~ 400 m. Jo užduotis – svarbių taikinių sunaikinimas: priešo kulkosvaidininkai, snaiperiai, granatsvaidininkai, ryšininkai ir kiti. Kovos metu snaiperis neturi daug laiko renkantis taikinį, todėl šaudo į jo regėjimo lauką pasitaikiusius. Būna ginkluoti automatiniais šautuvais, automatais ar specializuotais šautuvais su optiniu taikikliu. Pagrindinės ginklo savybės – lengvumas ir patikimumas. Snaiperiui svarbus mobilumas, dažnas lokacijos keitimas. Dažniausiai apsirengęs tokia pat maskavimosi apranga kaip ir likę dalinio pėstininkai. Lietuvos kariniame vienete veikiantis snaiperis vadinamas taikliuoju šauliu.
Snaiperis – diversantas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Snaiperis, kuris dažniausiai veikia vienas ir yra nutolęs nuo savo dalinio. Pagrindinis tikslas – svarbūs taikiniai: aukšto rango karininkai, snaiperiai, vertinga įranga ir kt. Kovinis atstumas – nedaugiau kaip 500 m. Šiam snaiperiui (skirtingai nei Karinių pajėgų snaiperiui) svarbu tiksliai išsirinkti svarbų taikinį, išlikti nepastebėtam ir saugiai pasitraukti. Snaiperio ginkluotė – ranka užtaisomas labai tiksliai sureguliuotas šautuvas su optiniu taikikliu. Į šaudymo poziciją snaiperis vyksta naktį, esant rūkui ar dūminei uždangai, sulaukia geriausio momento šauti ir po šūvio atsitraukia arba skubiai pakeičia poziciją. Ypač didelį dėmesį skiria maskuotei: maskuoja savo šaudymo vietą, pasirenka ar pats gaminasi maskavimosi rūbus ar jo dalis, naudoja daug kamufliažo priemonių.
Policijos snaiperis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Snaiperis, priklausantis policijos pajėgoms ir vykdantis jos užduotis. Dažnai dalyvauja įkaitų išlaisvinimo ir renginių apsaugos operacijose. Dažniausiai į taikinį šauna iš mažesnio nei 200 m atstumo. Retai aprengiamas maskuojančiais rūbais. Lietuvoje policijos snaiperiai dirba tik Lietuvos policijos antiteroristinėje rinktinėje „Aras“. Snaiperius taip pat turi ir Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos kariuomenė.
Snaiperio ginklas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Prieš ir II pasaulinio karo metu snaiperio šautuvas buvo toks pats kaip ir standartinis pėstininko. Skyrėsi tuo, jog gamykloje buvo papildomi optiniu taikikliu, kojelėmis ir preciziškai sureguliuojami.
Vieni žymiausių II pasaulinio karo snaiperių šautuvų:
- MauserGewehr 98K (Vokietija)
- M1903 Springfield ir M1 Garand (JAV)
- Mosin-Nagant (Sovietų Sąjunga)
- Krag-Jørgensen (Norvegija)
- Arisaka (Japonija)
- Lee-Enfield No. 4 (Jungtinė Karalystė)
Šiuolaikiniai snaiperių ginklai yra kuriami specialiai snaiperiams arba modernizuoti jau esami standartiniai modeliai. Ypač patobulėjo taikikliai.
Snaiperių ginklams gaminami specialūs šoviniai su įvairos paskirties kulkomis.
Žymūs snaiperiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Simo Häyhä – suomių snaiperis, Žiemos karo tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos metu nukovęs 542 sovietų kareivius ir karininkus.
- Liudmila Pavličenko (Людмила Павличенко) – rusų snaiperė, II pasaulinio karo metu nukovusi 309 priešo kareivius ir karininkus.
- Vasilijus Zaicevas (Василий Зайцев) – rusų snaiperis, II pasaulinio karo metu nukovęs 225 priešo kareivius ir karininkus.
- Bronius Sutkus (vok. Bruno Sutkus) – lietuvių kilmės vokiečių Vermachto snaiperis, nukovė 209 kareivius ir karininkus, parašęs knygą „Snaiperis: snaiperio karo dienoraštis“.
- Rob Furlong – Kanados karinių pajėgų kapralas 2002 m. Afganistane nukovė priešą, kuris buvo nutolęs 2 430 m – didžiausias atstumas snaiperių istorijoje.
Gynyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gresiant snaiperiams, aukšto rango kariškiai stengiasi nesiskirti nuo eilinių, kad netaptų viliojančiu taikiniu. Jie nedėvi gerai matomų rango ženklų, reikalauja priešo akivaizdoje nerodyti kariškiams įprastų pagarbos atidavimo gestų, neužsiima juos atpažinti padedančia veikla (radijo naudojimu, žemėlapio skaitymu).
Snaiperiui pradėjus šaudyti, jį daug lengviau surasti ir patiems užpulti. Todėl stengiamasi padėti jį viliojančių, tačiau beprasmiškų atakuoti taikinių (nuo pasislėpusį karį imituojančio šalmo iki aukšto rango kariškio uniforma aprengto manekeno).
Sena, bet gana efektyvi priemonė yra gresiant snaiperiams iškabinti ant aplinkinių krūmų ir kitose panašiose vietose medžiagos skiautes. Vėjas jas nuolat judina, ir šį judesį snaiperis taikydamasis akies krašteliu mato. Nelabai patyriusiam snaiperiui tai trukdo pataikyti.[reikalingas šaltinis]
Kita[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šnekamojoje kalboje snaiperiais dažnai vadinami tiesiog kažkurioje srityje labai taiklūs žmonės, pavyzdžiui, taiklūs medžiotojai, sportininkai: šauliai, krepšininkai ir kiti.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Eugenijus Kisinas. Snaiperis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 168 psl.
- ↑ „Snipe“. Online Etymology Dictionary. Nuoroda tikrinta 8 April 2019.