Smerdai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Smerdai (rus. смерды) – XI - XIV a. Kijevo Rusijos ir kitų rusų kunigaikštysčių gyventojų sluoksnis, valstiečiai, nepriklausę bendruomenėms ir priklausę tiesiogiai nuo kunigaikščio. Novgorodo respublikoje smerdai priklausė nuo valstybės. Vėliau smerdais vadino visus valstiečius, žemiausią socialinį sluoksnį.

Smerdai turėjo nuosavos žemės, kurioje ir ūkininkavo. Jie turėjo mokėti kunigaikščiui mokesčius ir atidirbti natūrines prievoles. Kunigaikštis galėjo dovanoti smerdus bažnyčiai, perkeldinti juos. Smerdų gyvenvietės vadinosi selo (село), o ne ves (весь), kaip vadinosi bendruomeninių valstiečių kaimai.
Smerdams buvo privaloma ir karinė prievolė. Pagal įvairius šaltinius - dalyvavimas karo veiksmuose pėstininku, arklių tiekimas raiteliams, o kartais ir dalyvavimas raitu kariu.

Teisiškai smerdai neturėjo visų teisių. Už smerdo nužudymą bausdavo tokia pačia bauda kaip ir už cholopo nužudymą. Nužudytojo turtą paveldėdavo kunigaikštis. Teisynas Rusų tiesa (Русская правда) draudė kankinti smerdus teismo tardymų metu be kunigaikščio sutikimo.

Žodis susmerdinti (осмердить) reiškė 'užgrobtus kaimyninių kunigaikšysčių gyventojus paversti smerdais'.
XV a. smerdai tapo valstiečiais. XVI-XVII a. žodis smerdas ėmė reikšti 'tarnaujantis žmogus', jį oficialiuose raštuose naudojo carui rašantys, jį caras naudojo kreipdamasis į gyventojus. Dar vėliau smerdas tapo paniekinamu valstiečio baudžiauninko pavadinimu (kurį naudodavo dvarininkai, valdžios atstovai), reiškė 'prasčiokas, netituluotas žmogus'.