Slavofilija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Slavofilija – XIX a. vid. politinė, filosofinė ideologija, kilusi iš Rusijos. Jos šalininkai pasisakė už slavų tautų vienybę ir atsvarą liberaliosioms vakarų Europos ideologijomis. Slavų tautų vienybės pagrindą, pasak slavofilų, turėtų sudaryti ortodoksinė krikščionybė, o idėjinis ir politinis slavofilijos centras turėtų būti Rusija. Slavofilai prieštaravo vakariečių teiginiui, kad Rusija turi perimti kultūrinius ir politinius vakarų bruožus, o siekė savito, visiškai skirtingo nuo vakarų, egzistavimo. Slavofilai teigė, kad Vakarai pasižymi dvasingumo, idealizmo, išminties stoka ir prieštaravo tokio gyvenimo būdo propagavimui slavų kraštuose, priešpastatė rusiškąjį misticizmą, tradicionalizmą prieš vakarų racionalizmą. Slavofilai idealizavo kaimo buitį, idilišką gyvenimą taikoje su gamta, prieš vakaruose tuo metu sparčiai plintančią urbanizaciją ir industrializaciją.

Slavofilija reiškėsi daugiausia filosofijoje, literatūroje, mene, tačiau tai nebuvo vieningas judėjimas, o įvairių, panašios ideologijos judėjimų grupė. Politikoje slavofilija reiškėsi panslavizmu. Slavofilijos propaguotojai buvo Aleksejus Chomiakovas, Ivanas Kirejevskis, Konstantinas Alksakovas, Ivanas Aksakovas, Jurijus Samarinas, Konstantinas Leontjevas, Fiodoras Tiučevas, Nikolajus Jazykovas, Vladimiras Dalis.