Skrajojantis Olandas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
„Skrajojantis olandas“ – Albert Pinkham Ryder piešinys

Skrajojantis olandas – legenda apie olandą laivo kapitoną, nežinantį jokių skrupulų, išprovokavusį Dievo pyktį, todėl amžiams pasmerktą klaidžioti po jūras, neturint ramybės, kiekvienam sutiktam nešant tik nelaimes. Ši legenda gyvuoja mažiausiai 500 metų, ir buvo ganėtinai pagražinta, bet tikriausiai nėra vien pramanas. Iki XX amžiaus vis pasitaikydavo kam nors pamatyti fantomą. Kai kurie tyrinėtojai tvirtina, kad legenda pagrįsta tikrais įvykiais, bet tuo klausimu, kas galėjo atsitikti, nėra vieningos nuomonės. Dar didesnę sumaištį kelia ir tai, kad pasakojimuose kapitonas vadinamas Vanderdekenu, Van Demienu bei Van Straatenu.

Ši legenda turi daug variantų. Dažniausiai skiriasi laikotarpis (pvz., XVI a. arba XIX a.), vieta (pvz., Baltijos jūra), bausmės trukmė (pvz., 1000 metų), bausmė (pvz., debesyse sklandyti) ir t. t.

Legenda[taisyti | redaguoti kodą]

Žinomiausia versija pasakoja apie kapitoną Vanderdekeną, plaukusį ties Gerosios Vilties iškyšuliu, kai jo laivas papuolė į didžiulę audrą. Keleivių tarpe kilo panika, jie maldavo kapitoną pasukti į saugų uostą, bet pamišėlis jūrininkas tik pasijuokė iš jų, prisirišo prie vairo ir pradėjo dainuoti šventvagiškas dainas. Išsigandę jūreiviai bandė perimti laivo kontrolę į savo rankas, tačiau jų vadą Vanderdekenas išmetė už borto. Staiga prasisklaidė niūrūs debesys, denio priekis nušvito. Išniro ryškus šviesos siluetas. Jis prakeikė Vanderdekeną iki paskutinio teismo dienos plaukioti jūromis lydint šėlstančioms audroms, sutiktiesiems nešant nelaimę už tai, kad pasišaipė iš kitų kančios. Jo maistu bus tik iki raudonumo įkaitusi geležis ir tulžies sultys. Jo vieninteliu palydovu bus kajutės junga, ant kurio galvos augsią ragai, žandikauliai bus stiprūs kaip tigro, o oda šiurkšti kaip ryklio. Tada šviesos siluetas dingo, o kartu su juo keleiviai ir visa įgula. Kapitonas Vanderdekenas ir junga buvo palikti likimo valiai.

Pasakojama, kad laivas kilęs iš vietovės, esančios netoliese tuomet Nyderlandų kolonijos Kapštato. 1641 m. laivo kapitonas šventvagiškai burnojęs prieš Dievą, nenorėjęs paklusti gamtos jėgoms. Laivas buvo nubaustas ir nuo tol pasmerktas amžinai plaukioti prieš vėją Atlanto vandenyno pietuose prie Gerosios Vilties iškyšulio. Laivas – vaiduoklis neįprastas: jis gali plaukti be vėjo ir atsilaikyti prieš bet kokią audrą. Komandos nesimato arba ji pabunda tik nakčia. Pamatyti laivą – fantomą su kraujo raudonumo burėmis ir juodu stiebu – blogas ženklas. Tai reiškė didelę nelaimę – laivo pražūtį.

Tikri įvykiai[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad istorija nėra visiškai išgalvota. Prieš 1600-uosius metus tiek Nyderlandai, tiek Anglija stengėsi stiprinti savo pozicijas kolonizacijos sferoje. Olandų žvilgsnis buvo nukreiptas į vadinamas prieskonių salas (Borneo, Sumatra, Celebesas). Jei laive, plaukiojančiame ištisus mėnesius jūromis, kildavo epidemijos, pasekmės būdavo liūdnos: dalis komandos mirdavo, kita dalis būdavo per silpna, kad galėtų dirbti laive. Likusi įgulos dalis nebegalėdavo vairuoti, reguliuoti bures. Galų gale laivas tapdavo „vaiduokliu“, skersai ir išilgai plaukiojančiu po jūras pakeltomis burėmis, galimas daiktas ir su lavonais laive. Kadangi tais jūros keliais plaukiodavo dažniausiai olandų laivai, tai gali būti, kad jie tik olandų vėliavą atpažindavo. O žinant, kad liūdnas likimas ne vieną laivą ištiko, gali būti, kad iš to ir kilo „Skrajojantis olandas“.

Skrajojančio Olando tema mene[taisyti | redaguoti kodą]

Žinomiausi grožinės literatūros kūriniai yra H. Heinės, V. Haufo, o 1848 m. įvyko Richardo Vagnerio operos „Skrajojantis Olandas“ premjera. R. Vagnerio operoje Dalando laivą užklumpa baisi audra, pagaliau laivas randa prieglobstį. Šitoje vietoje išmeta inkarą ir Olando laivas (kuris vieną kartą šventvagiškai prisiekė nesiliausiąs plaukti aplink iškyšulį ir kuris iš tikrųjų buvo pasmerktas tai amžinai daryti). Bet kas septyneri metai Olandui galima išeiti į sausumą. Jei jis ten suras ištikimą moterį, tai jis ir jo įgula bus išgelbėti. Jeigu moteriai nepavyks, tada ir ji bus amžiams prakeikta, o Olandas privalės toliau plaukioti jūromis iki paskutinio teismo dienos.

Po septynerių metų Olandas susitinka Dalandą ir nepaisant visko prašo jo dukters Zentos rankos. Dalandas, kuriam Olando lobiai padarė įspūdį, duoda sutikimą.

Jaunas medžiotojas Erikas myli Zentą, bet ši susižavi Olandu ir nori išpirkti jo kaltę. Abu pamilsta vienas kitą, tačiau Erikas primena Zentai, kokia ji buvo jam prielanki anksčiau. Olandas slapta pasiklauso pokalbio ir nusprendžia, jog Zenta nebus jam ištikima. Gelbėdamas ją nuo prakeikimo, jis papasakoja apie savo prakeikimą ir skuba į savo laivą. Moteris jį vejasi, ir norėdama įrodyti ištikimybę, šoka nuo uolos. Išvaduotas Olando laivas išnyksta, o iš vandens į dangų pakyla Olando ir Zentos sielos.

Vikiteka