Skonio jutimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Skonio jutimas – pojūtis, kai skonis jaučiamas dėl liežuvyje esančių skonio receptorių, kurie reaguoja tik į vandenyje (seilėse) ištirpusias medžiagas.

Įvairios ištirpusios medžiagos gali sudirginti tik tam tikrus skonio receptorius. Liežuvis, skruostai, antgerklis, viršutinė stemplė gali jausti visus 5 skonius. Prieš 1974 buvo dažnai publikuojama, kad tik kai kurios liežuvio vietos jaučia tam tikrus skonius, dėl klaidingo 1901 m. vokiečių mokslinio darbo "Zur Psychophysik des Geschmackssinnes". Ištirpusioms medžiagoms sudirginus liežuvyje esančius receptorius, juose kyla nerviniai impulsai, kurie nervais sklinda į galvos smegenis. Tada suvokiamas ir jaučiamas skonis.

Smarkiai nušalus arba nusiplikinus +50 °C temperatūros skysčiu, liežuvis kurį laiką nebejunta skonio.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kas, kada, kodėl? Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963, 169 p.