Sirijos ginkluotosios pajėgos
| Sirijos ginkluotosios pajėgos القوات المسلحة العربية السورية | |
|---|---|
 Sirijos arabų respublikos herbas | |
| Įkurtos | 1946 m. |
| Pajėgų rūšys | armija, oro pajėgos, karinės jūrų pajėgos, oro gynybos pajėgos, karinė žvalgyba, policija ir saugumo pajėgos |
| Štabo būstinė | Damaske |
| Vadovybė | |
| Vyriausiasis kariuomenės vadas | Bashar al-Assad |
| Žmogiškieji resursai | |
| Privalomoji tarnyba (šauktiniai) |
18 m. |
| Mobilizaciniai resursai | 4 356 413, amžiaus 18–49 (2010) |
| Tinkamų karinei tarnybai | 3 453 888, amžiaus 18–49 (2010) |
| Kasmet pasiekia mobilizacijos amžių |
625 113 (2010) |
| Aktyvus personalas |
325 000 (13 vieta pasaulyje) |
| Rezervo dydis | 342 500 |
| Finansinės išlaidos | |
| Biudžetas | $1,8 milijardo |
| Proc. nuo BVP | 3,5% |
| Karinė pramonė | |
| Užsienio tiekėjai |  Iranas Rusija Šiaurės Korėja Kinija Baltarusija
|
| Importo vertė | 1 168 milijonai eurų |
| Eksporto vertė | 6 735 milijonai eurų |
Sirijos ginkluotosios pajėgos – Sirijos kariuomenė, sudaryta iš sausumos pajėgų, oro pajėgų ir laivyno, taip pat oro gynybos pajėgų ir papildomų tarnybų. Vyriausiasis vadas – Sirijos prezidentas.
Karinę tarnybą atlieka šauktiniai. 18 metų sulaukę jaunuoliai šaukiami į tarnybą ginkluotosiose pajėgose, kur tarnauja 30 mėnesių. Jei neturi brolių, laikomi vieninteliais šeimos maitintojais ir į kariuomenę neimami.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dalyvavimas kariniuose konfliktuose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1948 m. Arabų-Izraelio karas (prieš Izraelį)
- Šešių dienų karas (prieš Izraelį)
- Juodasis spalis (prieš Jordaniją)
- Jom Kipuro karas (prieš Izraelį)
- Libano pilietinis karas (1975–1990 m.),
- 1982 m. Libano karas (prieš Libano milicijas, PIO ir Izraelį)
- Persijos įlankos karas (prieš Iraką)
- Sirijos pilietinis karas (prieš Sirijos opoziciją)
Tarptautiniai ginčai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo 1967 m. dauguma Golano aukštumų (tai pietvakarių Sirijos dalis) okupuota ir valdoma Izraelio. Nuo 1973 m. paliaubų linijos nepažeidžia nė viena pusė, konfliktų prie jos buvo labai nedaug. Sirija nepripažįsta Izraelio kaip valstybės.
Sirija ir Libanas oficialiai skelbia, kad Izraelio aneksuotos Šebaa fermos (angl. Shebaa farms) šiauriniame Golane iš tikrųjų yra Libano teritorija, todėl Izraelis nėra visiškai išvedęs kariuomenės iš Libano teritorijos. Izraelis ir Jungtinės Tautos su tuo nesutinka, skelbia, kad Šebaa rajonas yra Golano aukštumų teritorija, kurią JTO laiko Izraelio okupuota teritorija, o Izraelis po aneksijos laiko sava teritorija.
1976 m. Libano prezidentas pakvietė Sirijos kariuomenę į Libaną, kad ši palaikytų Libano vyriausybę prieš maištavusius Palestinos išlaisvinimo organizaciją ir Libano pajėgas. Sirijos kariuomenė Libane išbuvo visą Libano pilietinį karą, ėmė kontroliuoti gana didelę teritorijos dalį, varžydamasi su Izraeliu, kuris Libano pilietinio karo metu nuo 1978 m. buvo užėmęs Libano pietus. 1990 m., pasibaigus Libano pilietiniam karui, Sirijos kariuomenė iki 2005 m. liko Libane, kas faktiškai buvo karinė šios šalies okupacija. 2005 m., po viešų protestų ir tarptautinio spaudimo Sirijos kariuomenė buvo išvesta.
Sirija taip pat laiko Pietų Turkijos Hatajaus provinciją (vadinamą Iskanderoun ar Alexandretta) Sirijos teritorija, kuri yra okupuota, nes ją dar kolonijiniais laikais Prancūzija perleido Turkijai. Tačiau dėl šio dalyko nekovojama, o valdant Bashar al-Asad gerėjančių Sirijos ir Turkijos santykių fone ginčas dėl Hatajaus atrodo užmirštas, nors Sirija nėra paskelbusi, kad jos pozicija būtų pasikeitusi.
Modernizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paskutiniais metais Sirija iš Rusijos pirko šiuolaikinius ginklus, tokius kaip prieštankinės ir zenitinės raketos, kurios turi padidinti Sirijos ginkluotųjų pajėgų galimybes. 2008 m. rugsėjį Sirija ketino pirkti Rusijoje naikintuvus MiG-29SMT, zenitines kovos mašinas Pancir S1E, taktines raketas Iskander, reaktyvinius mokomuosius lėktuvus Jak-130, du „Amūro“ klasės povandeninius laivus.
Rusija planuoja TSRS laikų laivyno bazavimo punktą Tartuso uoste paversti nuolatine karinio jūrų laivyno baze. RIA Novosti pranešė, kad Tartuse bazuojasi 10 Rusijos karo laivų, kol bazė plečiama. Izraelis ir JAV pareiškė, kad jie yra prieš tolesnį ginklų pardavimą Sirijai, nes būgštauja, kad ginklai gali patekti į Iraną ar atitekti Hezbollah kovotojams Libane.[1]
Šakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sirijos ginkluotųjų pajėgų štabas yra Damaske. Ginkluotąsias pajėgas sudaro šios šakos:
- Sirijos armija
- Sirijos jūrų pajėgos
- Sirijos oro pajėgos
- Sirijos oro gynybos pajėgos
- Policija ir saugumo pajėgos
Sirijos armija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sirijos armija yra dominuojanti ginkluotųjų pajėgų šaka. Jos atstovai užima daugumą vadovaujančių postų ginkluotųjų pajėgų vadovybėje, armija turi daugiausia kareivių (80% viso ginkluotųjų pajėgų personalo).
1985 m. armija turėjo 396 000 karių (dar 300 000 – rezervas). Armiją sudaro 11 divizijų. Tobulinant armijos struktūrą buvo suformuota specialiųjų pajėgų divizija, o kitos divizijos sujungtos į tris korpusus.
Sirijos jūrų pajėgos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1950 m. Sirija įsigijo iš Prancūzijos kelis karinius laivus ir įsisteigė karines jūrų pajėgas. Pirmasis personalas buvo armijos kareiviai, pasiųsti mokytis į Prancūzijos karinio laivyno akademijas.[2]
1985 m. karines jūrų pajėgas sudarė apie 4000 žmonių (dar 2500 – rezervas). Karinėms jūrų pajėgoms vadovauja armijos Latakijos regioninė vadovybė. Laivynas bazavosi Latakijos, Banijaso, Minat al Baidos ir Tartuso uostuose.
Laivynas turi 19 karinių laivų:
- 2 „Petia II“ klasės (projektas 159) fregatos
- 10 raketinių katerių:
- 2 „Osa I“
- 8 „Osa II“
- 3 „Polnocny B“ klasės desantiniai laivai
- 4 traleriai
- 1 „Sonia“ klasės
- 3 „Jevgenija“ klasės
Taip pat turi 13 sraigtasparnių:
- 11 Мі-14PL
- 2 Кa-28PL