Sirijos pilietinis karas

Sirijos pilietinis karas
Priklauso: Arabų pavasaris
Situacija Sirijoje 2023 m. lapkričio mėn.   Sirijos Arabų Respublika (SAGP)   Sirijos laikinosios vyriausybės ir Turkijos okupuota teritorija   Laisvoji Sirijos armija ir JAV kontroliuojama teritorija   Sirijos gelbėjimo vyriausybė   Rožava (Sirijos demokratinės pajėgos)   Sirijos nacionalinė koalicija   „Islamo valstybė“
Data 2011 m. kovo 15 d. – Vieta Sirija Rezultatas Konfliktas tebevyksta
Kariaujančios pusės
Vyriausybė Vyriausybės karinės pajėgos Nacionalinės gynybos pajėgos provyriausybinės karinės grupuotės Sąjungininkai Hezbollah (nuo 2013 m.)  Iranas (nuo 2013 m.)  Rusija (nuo 2015 m.) Karinė parama:  Irakas (2017-2019 m.)  Šiaurės Korėja  Kinija	Laikinoji vyriausybė LSA  Turkija (nuo 2016 m.) Karinė parama:  Jungtinės Amerikos Valstijos (2013-2017)  Prancūzija  Saudo Arabija  Kataras Užkariavimo Armija Al Nusra frontas Ahrar aš Šam Karinė parama:  Turkija  Saudo Arabija  Kataras	ISIL (nuo 2013 m.) ISIL karinės pajėgos	Kurdų kovotojai YPG Karinė parama:  Jungtinės Amerikos Valstijos (nuo 2014 m.)  Prancūzija (nuo 2016 m.) PKK  Rusija (nuo 2015 m.) Irako Kurdistanas Aviacijos parama: JAV ir sąjungininkų intervencinės pajėgos Sirijoje
Vadovai ir kariniai vadai
Bašaras al-Asadas Fahd Jassem al-Freij	Salim Idris Abu Mohammad al-Julani	Abu Bakras al Bagdadis	Salih Muslim Muhammad
Pajėgos
Vyriausybė: Ginkluotosios pajėgos: 178,000 Saugumo valdyba: 8 000 Nacionalinės gynybos pajėgos: 80,000 Baath Brigados: 7,000 Al-Abbas brigada: 10 000 kovotojų (8,000 irakiečių) Hezbollah: 3,000–5,000 Iranas: 15,000 Rusija: 4 000	Opozicija: LSA: 40,000–50,000 Islamo Frontas: 40,000–70,000 AD Frontas: 13,000 Mudžachedų armija: 5,000–12,000 Užkariavimo Armija: Al-Nusra Frontas: 13,000 Muhajirin wa-Ansar: 7,000 Levanto Legionas: 2,000+ Jabhat Ansar al-Din: 1,500+	ISIL: 31 500–100,000	Kurdai: YPG: 65,000 Jabhat al-Akrad: 7,000
Kariniai nuostoliai
Sirijos vyriausybė 52,077–87,077 karių 35,235–49,235 nereguliarių pajėgų kovotojų 1 000 vyriausybės pareigūnų 7000 karių ir nereguliariųjų pajėgų kovotojų pateko į nelaisvę Hezbollah: 971 kovotojų Kiti svetimšaliai kovotojai: 3,395	Opozicija: 16 699-41 800 kovotojų 979 protestuotojai 26 500 kovotojų pateko į nelaisvę arba dingo be žinios	ISIL: 8 143 kovotojai	Kurdai: 1,276–1,445 kovotojų
Civilių aukos
2.5-3 milijono neturi pastogės Daugiau nei 7,600,000 pabėgėlių šalies viduje (pgl. UNHCR 2015 m. liepą) Daugiau nei 4,000,000 pabėgėlių užsienyje (pgl. UNHCR 2015 m. liepą)

Sirijos pilietinis karas – tebevykstantis karinis konfliktas tarp vyriausybės ir įvairių oponuojančių pajėgų. Pilietinio karo ištakos buvo taikūs protestai 2011 m. pradžioje, kuriuos paskatino Arabų pavasaris. Bašaro al-Asado vyriausybei ėmus slopinti protestus jėga protestai peraugo į ginkluotą konfliktą. Kare dalyvauja Sirijos vyriausybė, nevieningas Sirijos arabų sukilėlių aljansas, kurdų kovotojai, Islamo radikalai (įskaitant Al-Qeada) ir Islamo Valstybė. Konfliktui tęsiantis didelę reikšmę įgijo užsienio interesų grupės, kurios kovojančioms šalims tiekia ginklus ir finansavimą. Konfliktui vykstant, šalyje ėmė didėti užsienio savanorių ir samdinių skaičius. Pirminis opozicijos tikslas – Sirijos demokratizacija – prarado reikšmę, o jį pakeitė etniniai ir religiniai atskirų organizacijų motyvai.

Jungtinių Tautų vertinimu nuo 2011 m. kovo iki 2014 m. balandžio žuvo 191 396 žmonės. Apie 2,6 milijono sirų tapo pabėgėliais užsienyje ir daugiau nei 9 milijonai – šalies viduje.

2011 m. balandžio mėn. Sirijos vyriausybė dislokavo kariuomenės dalinius šalies miestuose ir įsakė atidengti ugnį į protestuojančius civilius. Galiausiai, prie protestuotojų prisijungė kariuomenės dezertyrai ir taikūs protestai peraugo į ginkluotą maištą. Opozicija tapo vis geriau ginkluota, tačiau neturėjo organizuoto vadovavimo.

Sirijos vyriausybė sukilėlius apibūdino kaip „ginkluotas teroristines grupuotes“. Karinis konfliktas neturi aiškių ribų – daugelyje miestų vyksta susirėmimai tarp sukilėlių bei Sirijos armijos. JAV, Arabų lyga, ES bei Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybos narės ir kitos šalys pasmerkė smurto naudojimą prieš protestuotojus. Arabų lyga sustabdė Sirijos vyriausybės narystę ir 2013 m. kovo 6 d. perleido narystę Nacionalinei koalicijai .

2012 m. pabaigoje išaugo islamistinės grupuotės Al Nusro Fronto įtaka ir Hezbollah įstojo į karą, remdama Sirijos kariuomenę. Pats režimas gauna didelę paramą iš Rusijos ir Irano. Kataras siunčia ginklus opozicijai. 2012 m. viduryje prasidėjo didžiuliai mūšiai didmiesčiuose Damaske ir Alepe. 2012 m. liepos 15 d., Tarptautinis Raudonojo kryžiaus komitetas įvertino Sirijos karą „ne tarptautiniu ginkluotu konfliktu“ (TRKK teisinis terminas apibūdinti pilietiniam karui), todėl Sirijai pritaikyta tarptautinė humanitarinė teisė pagal Ženevos konvencijas. 2013 m. pradžioje karas atsidūrė aklavietėje, nes nė viena pusė nepasistūmėjo.

Priežastys

Istorija

Ba’ath partija atėjo į valdžią 1963 m. po pavykusio karinio perversmo. 1970 m. gynybos ministras Hafezas al-Asadas paėmė valdžią ir pasiskelbė prezidentu, poste išbūdamas iki pat mirties 2000 m. 1982 m. Hafezo al-Asado įsakymu, įvyko Hamos žudynės per kurias žuvo daugiau kaip dešimt tūkstančių žmonių.

1999 m. kilo kruvini protestai Latakijoje dėl 1998 m. parlamento rinkimų. Po metų Hafezas al-Asadas mirė. Po to prezidentu tapo jo sūnus Bašaras al-Asadas, paskirtas pakeitus Konstituciją.

Iš Bašaro al-Asado buvo tikimasi demokratinių reformų. 2000 m. liepos mėn. – 2001 m. rugpjūčio mėn. vyko vadinamasis Damasko pavasaris. Damasko Pavasaris baigėsi 2001 m. rugpjūčio mėn. kai buvo sulaikyti ir įkalinti dešimtys svarbiausių aktyvistų, kurie reikalavo demokratinių rinkimų ir pilietinių laisvių. Opozicija atsinaujino 2005 m. spalį, kai pasirašyta Damasko deklaracija, kuria buvo kritikuojama Sirijos vyriausybė ir raginama vykdyti demokratines reformas.

Etninė priešprieša

Asadų šeima yra kilusi iš Alavitų sektos, kartais laikomos šiitų islamo atšaka. Alavitai sudaro maždaug 12 procentų visų Sirijos gyventojų. Jie valdo Sirijos saugumo tarnybas. Visa tai kėlė kai kurių musulmonų sunitų, kurie sudaro apie tris ketvirtadalius Sirijos gyventojų, pasipiktinimą. Etninė mažuma – Sirijos kurdai taip pat protestavo ir reiškė nepasitenkinimą etnine diskriminacija. Prasidėjus sukilimui, prezidento patarėjas, Bautjainas Šabanas apkaltino sunitų dvasininkus kurstymu sunitus maištauti. Manoma, kad Sirijos vyriausybė malšinti sukilimą siuntė saugumo tarnybas, kuriose dominavo alavitai. Asado jaunesnysis brolis Maheras al-Asadas vadovavo elitinei ketvirtajai šarvuotajai divizijai, o Asado svainis Asefas Šavkatas buvo gynybos ministro pavaduotojas iki pastarojo nužudymo liepos 18 d. 2012 m. Damaske savižudžio atakos metu.

Ekonomika

Labiausiai vyriausybe buvo nusivylę skurdūs ir radikalūs sunitai. Skurstančiųjų smarkiai padaugėjo Daroje, Homse ir kaimo vietovėse po 2011 m. pradžioje įvykusios sausros. Socialinė ir ekonominė nelygybė pradėjo augti Hafezo al-Asado valdymo pabaigoje priėmus laisvosios rinkos politiką. Dar sparčiau nelygybė augo Bašaro al-Asado valdymo metu. Paslaugų sektoriuje daugiausiai naudos gaudavo gyventojų mažuma, turėjusi ryšių su vyriausybe. Šalyje pablogėjo gyvenimo kokybė, išaugo jaunimo nedarbo lygis.

Žmogaus teisės

Sirija jau seniai sulaukdavo aštrios kritikos iš pasaulinių organizacijų dėl žmogaus teisių. 1963 m. – 2011 m. šalyje veikė nepaprastoji padėtis, suteikusi saugumo pajėgoms didesnę veiksmų laisvę areštuoti ir sulaikyti žmones. Nepaprastąją padėtį Sirijos valdžia grindė tuo, kad šalis buvo nuolat pasiruošusi karui su Izraeliu. 1970 m. į valdžią atėjęs Hafezas al-Asadas greitai atsikratė politinių priešininkų vyriausybėje ir stiprino Sirijos visuomenės kontrolę. Jis sukūrė tvirtą asmenybės kultą ir žiauriai susidorodavo su bet kokiu protestu, pavyzdžiui, 1982 m. įvyko Hamos žudynės. Po jo mirties, 2000 m. sūnus Bašaras al-Asadas tapo valstybės valdovu, iš kurio buvo tikimasi nuolaidų, formuojant liberalesnę visuomenę. Tačiau al-Asadui įgyvendinti veiksmingų demokratinių reformų nepavyko. Tai patvirtino 2010 m. paskelbta Human Rights Watch ataskaita, kuri parodė, kad iš esmės žmogaus teisių padėtis nepagerėjo, nors per dešimt metų valdymo ir įvyko keletas menkų žmogaus teisių pokyčių. Visos kitos politinės partijos liko uždraustos, Sirija išliko vienpartine valstybe, be laisvų rinkimų.

Išraiškos ir susirinkimų teisės Sirijoje buvo griežtai kontroliuojamos. Saugumo pajėgos dažnai įkalindavo žmogaus teisių aktyvistus ir kitus vyriausybės kritikus, kurie dažnai neribotam laikui buvo sulaikomi ir kankinami blogomis kalėjimo sąlygomis. Valdant Bašarui al-Asadui buvo leidžiama radijo stotims groti Vakarietišką muziką, o nuo 2011 m. sausio 1 d. visiems piliečiams buvo leista naudotis interneto svetainemis, tokiomis kaip „Amazon“, „Facebook“, „Vikipedija“ ir „YouTube“. Tačiau nuo 2007 m. įstatymiškai reikalauta, kad internetinės kavinės kauptų visus vartotojų komentarus ir pokalbius.

Moterys ir etninės mažumos susiduria su diskriminacija viešajame sektoriuje. Tūkstančiai Sirijos kurdų prarado pilietybę 1962 m. ir iki 2011 m. balandžio 6 d. kai daliai ji buvo grąžinta, laikyti „užsieniečiais“. 120 tūkst. iš maždaug 200 tūkst. kurdų gavo pilietybę prezidento Bašaro al-Asado įsakymu. 2004 m. šiaurės rytuose, kurdų ir asirų gyvenamame mieste Kamišlyje prasidėjo riaušės prieš vyriausybę. Per chaotiškas futbolo rungtynes​​, kai kurie žmonės iškėlė kurdų vėliavas, o mačas virto politiniu konfliktu. Per žiaurią Sirijos policijos akciją ir susirėmimus tarp kurdų ir arabų grupių, mažiausiai 30 žmonių žuvo (žuvusiųjų skaičius galėjo siekti ir 100 žmonių). Kurdų ir saugumo pajėgų susirėmimai vykdavo ir vėliau.

Arabų pavasaris

2010 m. gruodžio mėnesį, kilę masiniai antivyriausybiniai protestai Tunise, išplito visame arabų pasaulyje, įskaitant ir Siriją. Iki 2011 m. vasario mėnesio, revoliucijos jau buvo įvykusios Tunise ir Egipte, o Libijoje – prasidėjęs pilietinis karas. Kitose arabų šalyse taip pat kilo protestai, kai kurios šalys bandė nuraminti visuomenę darydamos nuolaidų ir vyriausybinių pokyčių. Šie įvykiai vėliau buvo pavadinti arabų pavasariu.

Sukilimas ir pilietinis karas

Protestų pradžia

Sirijos nepriklausomybės vėliava naudojama opozicijos

Prieš Sirijos sukilimo pradžią 2011 m. kovo viduryje, protestuojančiųjų skaičius buvo santykinai nedidelis, atsižvelgiant į neramumų bangą, kuri plito visame arabų pasaulyje. Sirijos padėtis išliko rami, kaip Al Džazira apibūdino, „tylos karalystė“. Šalyje galiojo griežtos saugumo priemonės, gana populiarus buvo prezidentas, religinė įvairovė ir kt.

Įvykiai prasidėjo 2011 m. sausio 26 d. Hasekėje, kai apsipylęs benzinu susidegino Hasanas Ali Aklehas. Pasak liudininkų, susideginimas įvyko protestuojant prieš Sirijos vyriausybę“. Po dviejų dienų, 2011 m. sausio 28 d. vakarą Rakoje įvyko demonstracija dėl dviejų nužudytų kurdų kilmės kareivių.

„Verčiam Bašarą al-Asadą“. Vyriausybę kritikuojantys užrašai buvo sukilimo ankstyvi ženklai.

Prasidėjo mitingai, brutaliai numalšinti Sirijos saugumo pajėgų .

2011 m. kovo 6 d. Daros mieste berniukai buvo suimti rašantys ant sienų šūkius „Žmonės nori nuversti režimą“. Sekančią dieną 13 politinių kalinių pradėjo bado streiką protestuodami prieš politinius sulaikymus ir priespaudą šalyje ir reikalaudami pilietinių ir politinių teisių įgyvendinimo. Po trijų dienų dešimtys Sirijos kurdų irgi pradėjo bado streiką solidarizuodami su kitais streikais. Taip, pasak valdžios kritiko Ribalo al-Asado, Sirijoje, įvykiams vystantis, prasidėjo arabų pavasaris.

Protestų plitimas

Demonstracija Homse prieš Asadą.

Kovo 15 d. prasidėjo didžiuliai protestai, vienu metu demonstracijos vyko didžiuosiuose miestuose visoje Sirijoje. Protestuotojai reikalavo paleisti politinius kalinius, panaikinti 48 metus trunkančią nepaprastąją padėtį, suteikti daugiau laisvių, ir kovoti su korupcija vyriausybėje. Prasidėję nedideli protestai išaugdavo iki masinių mitingų. Damaske tai buvo didžiausi neramumai nuo 1980 m.

Kovo 18 d. prasidėjo „Penktadienio orumas“, įsiplieskė didelio masto protestai keliuose miestuose. Policija protestus malšino ašarinėmis dujomis, vandens patrankomis, smurtu ir netgi tikrais šaudmenimis. Ne mažiau kaip 6 žmonės žuvo ir daug buvo sužeista. Sukilimo metu, protestai dažniausiai prasidėdavo penktadieniais po bendruomeninių maldų centrinėse mečetėse.

Marjeh aikštėje, Damaske protesto metu 150 žmonių laikė savo šeimos ir draugų, režimo įkalintų kalėjimuose nuotraukas. Per keturias dienas saugumo pajėgos protestą išvaikė.

Saugumo pajėgos taip pat šaudė į civilius Daroje. Šis incidentas ir saugumo pajėgų susidorojimai su protestuotojais paskatino dar didesnius protestus, reikalaujančius demokratijos.

Daros miestas tapo plintančio sukilimo centru, kasdien jame vyko didelės demonstracijos. Miestą užplūdo daugybė pabėgėlių iš šiaurės rytų Sirijos, priverstų palikti savo žemes dėl sausros.

Kovo 25 d. Daroje mitingavo apie 100 000 žmonių, daugiau maždaug 20 protestuotojų buvo nužudyti. Protestai išplito ir į kitus Sirijos miestus. Daugiau nei 70 protestuotojų buvo nužudyti.

Vyriausybės atsakas (2011 m. kovas–gegužė)

Sulaikymai ir kankinimai

Riaušių policija in Damaske

Dar prieš sukilimo pradžią, Sirijos saugumo tarnybos sulaikė daugybę protestuotojų, politinių aktyvistų ir žmogaus teisių kovotojų, daugelis Asado pavadinti „teroristais“. Vasario pradžioje, saugumas suėmė politinius lyderius Ghasaną Al-Najarą ir Adnaną Mustafą.

Policija dažnai protestus malšino ne tik vandens patrankomis ir ašarinėmis dujomis, bet ir mušdavo protestuotojus, šaudė tikromis kulkomis.

Kaip teigia žmogaus teisių grupės, Sirijos aktyvistai ir advokatai, kai prasidėjo sukilimas, Sirijos saugumo pajėgos sulaikė dešimtis tūkstančių žmonių. Malšinant sukilimą, Sirijos įstatymai buvo taip pakeisti, kad policija ir saugumo pajėgos, be įsakymo įtariamąjį galėjo sulaikyti aštuonioms dienoms. Balandžio mėnesį, apsiaustuose miestuose, Sirijos armija areštuodavo politinius aktyvistus, vyrus ir berniukus.

Sulaikytieji patyrė įvairias kankinimo formas ir žiaurų elgesį. Daugelis buvo laikomi ankštose patalpose ir prastomis sąlygomis, o kai kurie buvo mušami arba kratomi elektra. 2012 m. liepos 3 d. „Human Rights Watch“ paskelbė, kad Sirijoje veikia bent 27 kankinimų centrai.

Nuolaidos

Asado rėmėjų susibūrimas Latakijoje

Kovo ir balandžio mėnesiais, Sirijos vyriausybė, tikėdamasi sumažinti neramumus, pasiūlė politines reformas. Vyriausybė sutrumpino privalomąją karinę tarnybą ir, norėdama sumažinti korupciją, atleido Daros gubernatorių. Taip pat paskelbė, kad bus paleisti politiniai kaliniai, sumažinti mokesčiai, padidinti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai, suteikta daugiau spaudos laisvės ir sumažintas nedarbas. Daugelis paskelbtų reformų nebuvo įgyvendintos.

Vyriausybė, kurioje dominavo Alavitų sekta, padarė keletą nuolaidų sunitų daugumai ir kai kuriems tautinių mažumų gyventojams. Taip pat suteikta pilietybė tūkstančiams Sirijos kurdų, kurie anksčiau buvo laikomi „užsieniečiais“.

Vienas iš protestuotojų reikalavimų buvo panaikinti nepaprastąją padėtį, trunkančią beveik 50 metų. Nepaprastoji padėtis pateisindavo areštus ir politinės opozicijos draudimus. Po savaitę trukusių debatų, balandžio 21 d. Asadas pasirašė dekretą, kuriuo panaikino nepaprastąją padėtį.

Susidorojimas

Opozicijos demonstracija Banijase

Antivyriausybiniai protestai ir toliau tęsėsi balandį, nes aktyvistai buvo nepatenkinti dėl miglotų pažadų ir reformų. Per mėnesį sukilimas išplito ir agresyvėjo, nes vyriausybė išsiuntė saugumo pajėgas į neramius miestus ir miestelius. Daugelis protestuotojų buvo suimti, sumušti arba nužudyti. Prezidentas Bašaras al-Asadas vadino opoziciją ginkluotomis teroristinėmis grupuotėmis, primenančiomis islamistų „takfiri“ ekstremistus, o save laikė pasaulietinės valdžios garantu. Mėnesio pradžioje, norint išvengti protestų plitimo, didelės saugumo pajėgos blokavo kelis miestus. Nepaisant susidorojimo, protestai dar visą mėnesį vyko įvairiuose šalies miestuose.

Įvykių cenzūra

Plakatas, raginantis sirus sukilti

Nuo protestų pradžios kovo mėnesį, Sirijos vyriausybė apribojo nepriklausomų naujienų srautą iš užsienio ir uždraudė užsienio žurnalistams atvykti į šalį. O atvykusius ir renkančius informaciją apie protestus saugumas represuodavo. Kai kurie žurnalistai dingo, kiti buvo sulaikyti, kankinti arba nužudyti. Dažniausiai civiliai gyventojai į internetą įkeldavo filmuotą medžiagą apie įvykius šalyje, ten ją rasdavo ir tarptautinė žiniasklaida.

Vyriausybė kai kuriose vietovėse išjungdavo mobiliųjų telefonų ryšį, fiksuotąjį ryšį, elektrą ir internetą. Valdžios institucijos iš žurnalistų prievarta išgaudavo žiniasklaidos svetainių slaptažodžius. Pro vyriausybinė virtuali grupė – Sirijos Elektroninė armija dažnai įsiverždavo į svetaines, kurios skleidė informaciją apie protestų malšinimą. Vyriausybė susidorodavo ir su karikatūristais, kurie kritiškai vaizduodavo valdžią.

Propaganda

Nuo pat konflikto pradžios Sirijos vyriausybė ir opozicijos grupuotės naudoja propagandą. SANA – vyriausybinė naujienų agentūra, opoziciją laiko „ginkluotomis gaujomis“ arba „teroristais“. Nors ir yra ekstremistų kovojančių prieš vyriausybę, tačiau nepriklausoma žiniasklaida opozicijos nelaiko teroristais.

Dažnai valstybinė televizija ima interviu iš vyriausybės šalininkų, kurie, apsimetę vietiniais gyventojais teigia, kad vietoves nuniokojo sukilėliai. Mokyklose mokiniai mokomi, kad dabartinis konfliktas tėra užsienio sąmokslas. Kartais socialiniuose tinkluose vaizduojamas smurtas iš abiejų konflikto pusių, tačiau paaiškėjo, jog tai tėra filmuota medžiaga iš kitų konfliktų.

Karinės operacijos

Besitęsiant protestams, Sirijos vyriausybė pradėjo dideles karines operacijas slopinant pasipriešinimą. Prasidėjo naujas sukilimo etapas, kai vyriausybė žadėtas politines reformas pakeitė į smurtines represijas. Balandžio 25 d. Daroje, kuri tapo sukilimo centru, Sirijos armijos pradėjo apsiaustį. Apskaičiuota, kad buvo dislokuota iki 6000 karių , kurie tikromis kulkomis šaudė į demonstrantus ir ieškojo gyventojų namuose besislepiančių protestuotojų. Pirmą kartą prieš protestuotojus buvo panaudoti tankai ir snaiperiai, kurie užimdavo pozicijas ant pastatų stogų. Labiausiai susikoncentruota būdavo į mečetes, kurias demonstrantai naudodavo kaip būstines. Saugumo pajėgos pradėjo išjunginėti vandentiekį, elektrą, telefono linijas ir konfiskuoti maistą. Susirėmimai tarp kariuomenės ir opozicijos pajėgų, kurias sudarė ginkluoti protestuotojai ir dezertyravę kariai, pareikalavo šimtų gyvybių. Apie 600 žmonių buvo suimti per susidorojimus. Gegužės 5 d. dauguma protestų buvo numalšinti, o kariuomenė pradėjo trauktis iš Daros. Tačiau dalis karių liko kontrolei išlaikyti.

Visą gegužę buvo pranešinėjama apie panašius įvykius kituose apgultuose miestuose ir miesteliuose, kaip ir Daroje. Po kiekvienos apsiausties, vykdavo smurtiniai susidorojimai su protestuotojais.

Alavitų vadovaujama vyriausybė kariniais susidorojimais padidino įtampą tarp sunitų ir alavitų. Sunitų pabėgėliai teigė, kad uniformuoti alavitų Shabiha nariai žudė sunitus Talkalake. Besitęsiant sukilimui, pradėjo vis labiau didėti religinė nesantaika.

Dezertyravimai ir pasipriešinimas (2011 m. birželis–rugpjūtis)

Sukilimo pradžioje daugelis analitikų manė, kad Sirijos vyriausybė išlaikys tvirtą kontrolę šalyje. Vyko griežti lojalumo patikrinimai, dauguma aukštesnių pareigūnų priklausė alavitų sektai, kaip ir Asadas. Tačiau, kai prieš beginklius protestuotojus pradėta naudoti karinė jėga, daug karių ir žemo rango pareigūnų pradėjo dezertyruoti iš Sirijos armijos. Karius, kurie atsisakydavo šaudyti į civilius, sušaudydavo kariuomenė. Daroje, balandžio mėnesį, operacijos metu prasidėjo pirmieji dezertyravimai. Sekančiais mėnesiais dezertyrų skaičius sparčiai didėjo. Armijos dezertyrai pradėjo formuoti kovotojų grupes. Sukilimui plintant, opozicijos kovotojai tapo vis geriau organizuoti ir ginkluoti, todėl ir vyresnieji karininkai bei vyriausybės pareigūnai pradėjo prisijungti prie opozicijos. Kai kurie analitikai teigė, kad šie dezertyravimai yra ženklas, kad Asado „vidinis ratas“ silpsta.

Pirmieji ginkluoto sukilimo įvykiai prasidėjo birželio 4 d., netoli Turkijos sienos, Idlibo muchafazos mieste, Džisr aš-Šugure. Pikti demonstrantai padegė saugumo pajėgų pastatą, nes šios šaudė į laidotuvių procesiją. Aštuoni saugumo pareigūnai žuvo gaisro metu, kai demonstrantai užiminėjo policijos nuovadą ir grobė ginklus. Per ateinančias dienas tęsėsi susirėmimai tarp protestuotojų ir saugumo pajėgų. Kai kurie saugumo pareigūnai dezertyravo, kai slaptoji policija ir žvalgybos agentai įvykdė karių, atsisakusių šaudyti į civilius egzekucijas. Birželio 6 d. Sunitų kovotojai ir armijos dezertyrai pasaloje užpuolė saugumo pajėgų grupę, keliavusią į miestą, buvo užpulta miesto saugumo būstinė. Žuvo 120 saugumo pajėgų karių. Reaguodama į tai, vyriausybė į miestą išsiuntė kariuomenės pastiprinimą. Bijodami žudynių, sukilėliai ir dezertyrai, kartu su 10 000 gyventojų pabėgo į Turkiją.

Birželio mėnesį Sirijos armija išplėtė savo veiklą ir apgulė Rastaną ir Talbisehą. Kai kuriuose apgultuose miestuose ir miesteliuose prasidėjo badas. Kariuomenė taip pat apgulė šiaurinį miestą Maarat an Numaną. Sirijos kariuomenė teisino operacijas taip atsikratant „ginkluotų gaujų“. Teigė, kad miestuose sukilimo metu buvo rasta saugumo personalo masinių kapaviečių, nors vietiniai gyventojai tikino, kad kareiviams ir saugumo pareigūnams buvo įvykdytos mirties bausmės už atsisakymą šaudyti į protestuotojus. Birželio 30 d. prieš Asado vyriausybę, didžiausiame Sirijos mieste Alepe kilo dideli protestai praminti „Alepo vulkanu“.

Išpuoliai prieš protestuotojus tęsėsi visą liepos mėnesį, šaudant į protestuotojus, panaudojant tankus ir areštuojant. Liepos 31 d. šalyje prasidėjo susidorojimas kodiniu pavadinamu „Ramadano žudynės“, kurio metu žuvo mažiausiai 142 žmonės ir šimtai sužeista.

Liepos 29 d dezertyravusių pareigūnų grupė paskelbė opozicijos pagrindinės kariuomenės Laisvosios Sirijos armijos (LSA) įkūrimą. Ją sudarė dezertyravęs ginkluotųjų pajėgų personalas ir civiliai savanoriai, o pačios kariuomenės pagrindinis tikslas – pašalinti Bašarą al-Asadą ir jo pasaulietinę vyriausybę. Taip prasidėjo naujas konflikto etapas, ginkluotasis pasipriešinimas prieš valdžios susidorojimą. Iki gruodžio mėnesio LSA išaugo iki maždaug 20 000 kareivių, o iki 2012 m. birželio – 40 000.

Ginkluotas pasipriešinimas prieš valdžios susidorojimą

Nuo spalio mėnesio LSA pradėjo gauti karinę paramą iš Turkijos, kuri leido sukilėliams Hatajaus provincijoje įkurti būstinę ir iš ten vadovauti mūšiams Sirijoje. LSA dažnai iš Turkijos atakavo šiaurinius Sirijos miestus ir miestelius. Praėjus metams po suformavimo, LSA užėmė didžiąją dalį miestų, esančių netoli Turkijos.

Rugpjūčio 23 d. buvo suformuota antivyriausybinės grupės koalicija – Sirijos Nacionalinė Taryba. Grupė įsikūrė Turkijoje, kuri mėgino suvienyti opoziciją. Tačiau didžioji dalis opozicijos, įskaitant LSA, išliko savarankiška dėl ideologinių arba etninių skirtumų.

Visą rugpjūčio mėnesį Sirijos pajėgos šturmavo miestus ir miestelius, puldamos protestuotojus. Rugpjūčio 14 d. prasidėjo Latakijos apsuptis, per kurią pirmą kartą buvo panaudotas Sirijos laivynas. Per ateinančias keletą dienų, apsiausčiai užsitęsus, vyriausybės pajėgos ir shabiha nariai toliau šaudė į civilius mieste.

Saugumo pajėgos šaudė į demonstrantus Homso, Daros ir Damasko priemiesčiuose.

Per pirmuosius šešis mėnesius nuo sukilimo du didžiausi Sirijos miestai – Damaskas ir Alepas nebuvo karo veiksmų zonoje. Abiejų miestų centrinėse aikštėse vykdavo B. Asado ir jo vyriausybės organizuojami šimtatūkstantiniai mitingai. Analitikai ir net opozicijos aktyvistai pripažino, kad vyriausybė gali išsilaikyti ir išvengti autokratinių režimų likimo Egipte ir Tunise.

Ginkluotų susirėmimų plitimas (2011 m. rugsėjis–spalis)

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

LSA kovotojas susišaudyme, Alepo mieste

Augant dezertyrų skaičiui, daugėjo susirėmimų tarp dezertyrų ir saugumo pajėgų. Rugsėjo 8 d. Sirijos armija surengė reidą, vieno iš pirmųjų, dezertyravusio pulkininko, Huseino Harmaučės, brolio namuose. Operacijos, Idlibo muchafazoje, metu žuvo trys dezertyrai ir šeši Sirijos armijos kariai. Maždaug tuo metu, dezertyrai provincijose pradėjo užpuldinėti Sirijos armijos patrulius. Protestai tebevykdavo, tačiau juos dažnai išsklaidydavo saugumo pajėgos arba vyriausybės nereguliarūs karinių daliniai, apšaudymais.

Didžiulis susidūrimas tarp LSA ir Sirijos ginkluotųjų pajėgų įvyko Rastano mieste. Nuo rugsėjo 27 iki spalio 1 dienos, Sirijos vyriausybės pajėgos, kurias remia tankai ir sraigtasparniai, užpuolė Rastano miestą, esantį Homso muchafazoje, kurį opozicija kontroliavo porą savaičių. Rastane buvo daug dezertyrų ir LSA pranešė, kad, naudodama grranatsvaidžius ir minas, susirėmimų metu sunaikino 17 šarvuočių. Viena sukilėlių brigada pranešė, kad, kovų metu, 80 Sirijos ginkluotųjų pajėgų karių žuvo. Dezertyravęs pareigūnas, dabar priklausantis Sirijos opozicijai, teigė, kad per šimtą vyriausybės pareigūnų ir tūkstančiai šauktinių dezertyravo, tačiau daugelis pradėjo slapstytis su savo šeimomis, o ne kovoti su vyriausybės pajėgomis. Rastano mūšis, tarp vyriausybės ir LSA pajėgų, buvo, tuo laiku, ilgiausia ir intensyviausia kova. Po savaitės kovų, LSA pasitraukė iš Rastano. Siekiant išvengti vyriausybės pajėgų, LSA lyderis pulkininkas Rijadas Asadas pasitraukė į Turkiją.

Nuo spalio pradžios, susirėmimai tarp vyriausybės ir dezertyrų kariuomenių buvo gana reguliarūs. Per pirmąją mėnesio savaitę buvo pranešta, kad vyksta nuolatiniai susirėmimų Zawijos kalnuotame regione, kuris yra Idlibo muchafazoje. Spalio viduryje vyko susirėmimai Idlibo muchafazos miestuose – Biniše ir Hasėje. Spalio pabaigoje, įvyko susirėmimai tarp vyriausybės pajėgų ir dezertyrų, Maarat an Numano miesto pakraštyje ir netoli Turkijos sienos, kur žuvo 10 saugumiečių, 1 dezertyras per autobuso pasalą. Neaišku, ar šie dezertyrų įvykiai susiję su LSA

Kaip pranešama, visą spalio mėnesį, Sirijos pajėgos toliau slopino protestus, todėl žuvo šimtai žmonių. Susidorojimas tęsėsi pirmąsias tris lapkričio dienas. Lapkričio 3 d. vyriausybė priėmė Arabų lygos planą, kuriuo siekiama atkurti taiką šalyje. Tačiau, pasak opozicijos, vyriausybės pajėgos ir toliau slopino protestus. Visą mėnesį, buvo daug pranešimų apie civilių gyventojų žūtis, susirėmimus tarp ištikimų karių ir dezertyrų, ir kalinių kankinimus elektros šoku ir karštu geležies strypu .

2011 m. rugsėjo 20 d. Arabų parlamentas rekomendavo sustabdyti Sirijos narystę Arabų lygoje dėl pasikartojančių pranešimų apie neproporcingai didelį smurtą, sukilimo metu, prieš režimo oponentus ir aktyvistus. Lapkričio 12 d. nuspręsta formaliai sustabdyti Sirijos narystę keturioms dienoms po balsavimo. Sirijos narystė liko ir toliau sustabdyta, o gruodžio mėnesį Arabų lyga atsiuntė stebėtojus stebėti susidorojimo su protestuotojais. Iki sausio pabaigos Arabų Lyga sustabdė savo stebėtojų misiją dėl blogėjančių sąlygų ir augančio smurto visoje šalyje.

Aštrėjimas (2011 m. lapkritis–2012 m. kovas)

Sirijos armijos patikros punktas Dūmoje, 2012 m. sausis.

Lapkričio pradžioje, tęsiantis Homso blokadai, toliau vyko LSA ir saugumo pajėgų susirėmimai pačiame mieste. Po šešių dienų bombardavimo, lapkričio 8 d. Sirijos armija įsiveržė į miestą, todėl, keliuose rajonuose, prasidėjo didžiulės gatvių kovos. Homse pasipriešinimas buvo gerokai didesnis nei kituose miestuose, todėl saugumo pajėgoms vykdė aršų susidorojimą. Miestas tapo, kaip opozicija kartais vadina, „Revoliucijos sostine“, o naujai suformuota LSA pradėjo įgyti vis daugiau kontrolės miesto rajonuose.

Lapkritį pradėjo vis daugėti sukilėlių išpuolių, nes opozicijos jėgos augo. Nuo lapkričio 14 d. vyksta ginkluota kova tarp sukilėlių ir saugumo pajėgų Hamos muchafazoje ir Daros muchafazoje. Sukilėliai pradėjo rengti pasalas prieš Sirijos karius, o saugumo pajėgos – reidus į miestus, kuriuose slėpdavosi opozicijos kovotojai. Lapkričio 16 ir 17 dienomis, naudojant kulkosvaidžius granatsvaidžius ir kitus šaunamuosius ginklus, LSA surengė simbolinius išpuolius oro pajėgų žvalgybos komplekse, kuris yra Damasko priemiestyje – Harastoje ir Ba’ath jaunimo būstinėje Idlibo muchafazoje. Lapkričio 20 d. opozicijos pajėgos granatsvaidžiais apšaudė Ba’ath partijos biurą Damaske. Lapkričio 25 d. LSA užpuolė oro bazę, Homso muchafazoje, per kurį žuvo keli personalo nariai.

Visą gruodžio mėnesį, vyko didžiuliai susirėmimai tarp saugumo ir opozicijos pajėgų visoje šalyje, ypač Daros, Homso, Idlibo, Hamos muchafazoje, kur nepasitenkinimas vyriausybe buvo didesnis nei likusioje šalies dalyje. Opozicijos jėgos tapo vis labiau organizuotesnės. Gruodžio 1 d. LSA kovotojai nužudė aštuonis personalo narius per reidą žvalgybos pastate, Idlibe. Gruodžio 15 d. opozicijos kovotojai surengė pasalas patikrinimo postuose ir karinėse bazėse aplink Darą, žuvo 27 kariai, tai buvo vienos iš didžiausių išpuolių prieš saugumo pajėgas. Tačiau opozicija patirdavo irgi nesėkmių. Gruodžio 19 d. LSA patyrė savo didžiausią nesėkmę, kai naujų dezertyrai bandė dezertyruoti iš savo pozicijų, Idlibo muchafazoje, 72 dezertyrai žuvo.

Nuo 2012 m. protestų kasdien mažėjo, o ginkluoti konfliktai plito. Sausio mėnesį suintensyvėjo susirėmimai Damasko priemiesčiuose, o tankų ir artilerijos naudojimas, prieš opoziciją, tapo įprastas. Sausio 7 d. prasidėjo kovos Zabadanyje, kai Sirijos armija įsiveržė į miestą bandant išvaryti LSA buvimą. Pirmasis mūšio etapas baigėsi ugnies nutraukimu sausio 18 d., paliekant LSA kontroliuoti miestą, todėl LSA pradėjo puolimą į netoliese esančią Dūmą. Kova mieste truko 21-30 sausio dienomis, tačiau sukilėliai buvo priversti trauktis dėl vyriausybės kontratakos. Nors Sirijos armija sugebėjo atkovoti dauguma priemiesčių, susirėmimai tebesitęsė.

Sausio 29 d. Rastane vėl kilo kova, kai dešimtys karių, miesto kontrolės punktuose, dezertyravo ir atvėrė ugnį į lojalius vyriausybei karius. Vasario 5 d. opozicijos pajėgos įgijo visišką miesto ir aplinkinių priemiesčių kontrolę. 2012 m. vasario 10 d. Sirijos karinės žvalgybos, Alepe, pastate įvyko sprogimas, per kurį mažiausiai 28 žmonės žuvo ir 235 sužeista. Dėl skirtingų, konfliktuojančių pusių, teiginių, neaišku, kas šios atakos kaltininkas.

Vasario mėnesio pradžioje, intensyvios kovos, Homse, tebesitęsė, o sukilėliai teigė, kad kontroliuoja daugiau nei du trečdalius miesto teritorijos. Tačiau, vasario 3 d. Sirijos kariuomenė pradėjo didelį puolimą, kuriuo norėta atgauti, sukilėlių kontroliuojamų rajonų, kontrolę. Kovo pradžioje, po savaitės trukusių artilerijos bombardavimo ir didelių gatvės kovų, Sirijos kariuomenė galiausiai užėmė Baba Amr rajoną, kuri buvo pagrindinė sukilėlių tvirtovė. Kovo 9 d. Sirijos armija užėmė Karm al-Zeitaun rajoną ir kaip aktyvistai teigė, vyriausybės pajėgos nužudė 47 moteris ir vaikus. Kovo pabaigoje, Sirijos kariuomenė kontroliavo 70 procentus miesto.

Bandymas nutraukti ugnį (2012 m. balandis–gegužė)

Kofis Ananas parengė paliaubų, tačiau net kai vyko derybos, Sirijos ginkluotosios pajėgos užpuolė kaimus ir nužudė dešimtis žmonių. Įkalinimai, įskaitant vaikų, toliau tęsėsi. Balandžio 12 d., tarpininkaujant JT, Sirijos vyriausybė ir LSA pradėjo paliaubų laikotarpį. Tai buvo nesėkmė, nes abejos pusės pažeidinėjo paliaubų susitarimus. Pripažindamas nesėkmę, Ananas paragino Iraną būti sprendimo dalimi. Taikos planas praktiškai žlugo birželio pradžioje ir JT stebėtojai pasitraukė iš Sirijos. Ananas oficialiai atsistatydino iš pasiuntinio posto 2012 m. Rugpjūčio 2 d.

Atsinaujinusios kovos (2012 m. birželis)

Po to kaip, po Haulos kaimelio žudynių, gegužės pabaigoje paliaubos praktiškai žlugo, LSA pradėjo atakas visoje šalyje prieš vyriausybės karines pajėgas. Birželio 1 d. Sirijos prezidentas Bašaras al-Asadas pažadėjo sutraiškyti sukilimą, po to, kai LSA paskelbė, kad atnaujina gynybines operacijas.

Birželio 5 d. kovos prasidėjo Hafoje ir aplinkiniuose kaimuose, Latakijos muchafazoje. Sukilėliai kovėsi su vyriausybės pajėgomis, kuriuose rėmė malūnsparniai. Tai buvo didžiausi susirėmimai muchafazoje nuo sukilimo pradžios prieš 15 mėnesių. Sirijos pajėgos užgrobė teritoriją, po aštuonias dienas trukusių bombardavimų.

Birželio 6 d. 78 civiliai žuvo per žudynes Al-Kubeiro kaime, Hamos muchafazoje. Pasak aktyvistų, vyriausybės pajėgos pradėjo bombarduoti kaimą, prieš pasirodant, vyriausybę palaikančiai, grupuotei – Shabiha. JT stebėtojai atvyko į kaimą ištirti tariamų žudynių, bet į juos pradėjo šaudyti ir buvo priversti trauktis iš kaimelio.

Tuo pačiu metu, konfliktas pradėjo plisti į Damaską ir Alepą, nors vyriausybė teigė, kad miestuose žmonės nori stabilumo ir todėl palaiko vyriausybę. Abiejose miestuose atgimė taikaus masto protestų judėjimai. Parduotuvių savininkai visoje sostinėje surengė visuotinį streiką ir Alepo komerciniuose rajonų mažesnius protestus. Visa tai buvo aiškinami, kad dideliuose miestuose istorinė sąjunga, tarp valdžios ir verslininkų, silpsta.

Birželio 22 d. Turkijos naikintuvą McDonnell Douglas F-4 Phantom II numušė Sirijos vyriausybės pajėgos. Abu lakūnai žuvo. Sirija pareiškė, kad jis buvo nušautas priešlėktuvinės artilerijos, nes jis įskrido į Sirijos teritorinius vandenius. Turkijos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad naikintuvas buvo numuštas tarptautinėje oro erdvėje, prieš tai netyčia trumpam įskridęs į Sirijos oro erdvę, o pats naikintuvas atlikinėjo mokomąjį skrydį, išbandant Turkijos radarų pajėgumus. Turkijos ministras pirmininkas pažadėjo atsakomųjų priemonių taikymą, sakydamas: "Turkijos ginkluotųjų pajėgų dalyvavimo taisyklės pasikeitė… Turkija visais įmanomais būdais rems Sirijos žmones, kol jie galutinai atsikratys kruvino diktatoriaus ir jo gaujos. " Ankara pripažino, kad tokie įskridimai buvo įprasti ir nesukėlė atakos prieš tada, kai kelis kartus Sirijos sraigtasparniai pažeidė Turkijos oro erdvę. Asadas vėliau išreiškė apgailestavimą, dėl incidento. 2012 m. rugpjūčio mėn. pasirodė ataskaitos, kai kuriose Turkijos laikraščiuose, kad Turkijos generalinis štabas sąmoningai suklaidino Turkijos vyriausybę apie naikintuvo buvimo vietą, kai jis buvo numuštas. Ataskaitos taip pat teigė, kad NATO štabas Izmire ir Britų bazė Kipre patvirtino, kad naikintuvas buvo nušautas Sirijos teritoriniuose vandenyse. Tokius teiginius Generalinis štabas paneigė.

Liepos mėn. pradžioje bandymai susitarti dėl pereinamosios nacionalinės vyriausybės nepavyko, po to, kai Sirijos opozicijos grupės, tarpininkaujant JTO, atmetė taikos planą, teigdami, kad jis yra dviprasmiškas ir atsisakė derėtis su prezidentu B. Asadu ir jo režimo nariais.

Mūšiai Damaske ir Alepe (2012 m. liepa–spalis)

Sužeistas civilis atvežamas į ligoninę Alepe, 2012 m. spalio mėn.

Liepos viduryje, kovos išplito visoje šalyje. Pripažįstant tai, Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas pareiškė, kad konfliktas virto pilietiniu karu. Mūšiai Damaske intensyvėjo, su pagrindiniu sukilėlių tikslu – užimti miestą.

Liepos 18 d. per surengtą išpuolį, Damaske žuvo Sirijos gynybos ministras Davoud Rajiha, buvęs gynybos ministras Hasan Turkmani ir prezidento svainis generolas Assef Šavkat. Sirijos žvalgybos vadas Hišam Ikhtijar buvo sužeistas, bet, vėliau, dėl žaizdų mirė. LSA prisiėmė atsakomybę už išpuolį. Vidaus reikalų ministro Mohammad al-Šaar likimas neaiškus. Taip pat buvo gandų, kad prezidentas Bašaras al-Asadas gali būti sužeistas per ataką, bet, praėjus porai dienų po atakos, Prezidentas viešai pasirodė. Tai buvo pirmoji, tokio aukšto rango narių, žmogžudystė per 17-mėnesių sukilimą. Vėliau tą mėnesį, duodamas interviu, sukilėlių generolas Mohammad Al-Zobi teigė, kad sprogimui buvo panaudota 15 kilogramų sprogmenų, kurie į pastatą pateko kontrabandiniu būdu, tada juos detonavo nuotoliniu būdu.

Liepos 19 d. Rusija ir Kinija vetavo JT rezoliuciją, kuri skelbtų sankcijas Sirijos vyriausybei. Tai parodė, kad tarptautinė bendruomenė yra susiskaldžiusi, konflikto klausimu. Rusija ir Kinija, kurios yra pagrindinės prekybos su Sirija sąjungininkės, nori labiau subalansuotos rezoliucijos, raginančią abejas puses stabdyti smurtą. Tą pačią dieną, Irako pareigūnai pranešė, kad LSA užėmė svarbiausius pasienio postus Sirijos ir Irako pasienyje, dėl to didėja susirūpinimas dėl irakiečių bandančių pabėgti iš Sirijos.

Liepos pabaigoje konfliktas pasiekė lemiamą etapą. Vyriausybės pajėgos sugebėjo nutraukti sukilėlių puolimą Damaske ir išstūmė opozicijos kovotojus, bet mūšiai toliau tęsėsi Damasko muchafazoje. Tuo metu, prasidėjo mūšiai ir Alepe.

Liepos 25 d. įvairūs šaltinių pranešė, kad Bašaro al-Asado vyriausybė naudoja naikintuvus puolant sukilėlių pozicijas Alepo ir Damasko miestuose. Rugpjūčio 1 d. JTO stebėtojai matė, kai valdžios naikintuvai bombarduoja sukilėlių pozicijas didžiausiame šalies mieste – Alepe.

Rugpjūčio pradžioje, sukilėliai patyrė nesėkmių. Alepe, Sirijos armija sustabdė LSA puolimą.

Rugsėjo 19 d. sukilėlių pajėgos užėmė pasienio postą Sirijos – Turkijos pasienyje, Rakos muchafazoje. Užimti pasienio postai į Turkiją ir Šiaurės Iraką, opozicijos jėgoms, gaunant paramą, suteikia strateginius ir logistinius privalumus.

Rugsėjo pabaigoje, LSA perkėlė savo vadavietę iš pietinės Turkijos į šiaurės Siriją, sukilėlių kontroliuojamą teritoriją. Nuo 2012 m. spalio 3 d. tarp Sirijos ir Turkijos, pasienyje, prasidėjo susirėmimai, po to, kai iš Sirijos minosvaidis pataikė į Turkijoje esantį namą. Penki turkai žuvo, o Turkija atsakė artilerijos smūgiais į Siriją. Tai buvo rimčiausias tarpvalstybinis susirėmimas.

Spalio 9 d. sukilėlių pajėgos užgrobė Maarat an Numaną, kuris yra strateginis Idlibo muchafazos miestas ir per kurį eina greitkelis, jungiantis Damaską su Alepu.

Spalio 18 d. LSA užėmė Dūmą, didžiausia miestą Damasko priemiestyje. Kovos ir bombardavimai mieste toliau tęsėsi.

Spalio 22 d. Jordanijos karys žuvo per susišaudymą tarp Jordanijos karių ir islamistų kovotojų, kurie bandė kirsti sieną į Siriją. Jordanijos informacijos ministras teigė, kad karys buvo pirmasis Jordanijos kariškis žuvo per susirėmimus, susijusių su pilietiniu karu Sirijoje.

Spalio pabaigoje surengtos paliaubos greitai žlugo dėl sukilėlių ir Sirijos kariuomenės surengtų didelio masto operacijų.

Sukilėlių puolimai (2012 m. lapkritis–2013 m. kovas)

Po to, kai spalio 30 d. paliaubų susitarimas oficialiai baigėsi, Sirijos kariuomenė išplėtė bombardavimo teritoriją Damaske.

Lapkričio pradžioje, sukilėliai patyrė didelių laimėjimų šiaurės Sirijoje.

Lapkričio 18 d. sukilėliai užėmė didžiausią vyriausybės karinę bazę Alepo muchafazoje. Sukilėliai teigė, jog tai jų didžiausias laimėjimas nuo pilietinio karo pradžios.

Lapkričio 22 d. užėmė Majadinas, esantį rytinėje Deir az Zoro muchafazoje. Aktyvistai teigė, jog sukilėliai kontroliuoja didžiules teritorijas prie Irako pasienio.

2013 m. sausio 17 d. modžahedų ir kurdų grupuotės susirėmė prie Ras al Aino miesto.

Vasario 2 d. sukilėliai atkirto vyriausybės kontroliuojamas Alepo teritorijas nuo miesto oro uosto.

Vasario 11 d. islamistų sukilėliai užėmė Thaurą (Al-Thawrah) Rakos muchafazoje ir didžiausią Sirijos hidroelektrinę.

Kovo 6 d. sukilėlių pajėgos užėmė Rakos miestą. Tai pirmasis provincijos centras, kurį prarado Asado režimas. Švęsdami, gyventojai nuvertė didžiulę bronzinę, Bašaro tėvo, Hafezo al-Asado statulą. Taip pat sukilėliai sugavo Rakos gubernatorių ir Baath partijos miesto pirmininką.

Kovo 18 d. Sirijos oro pajėgos pirmą kartą atakavo sukilėlių pozicijas Libane.

Kovo 23 d. sukilėliai užėmė oro gynybos bazę, kuri yra prie strateginio greitkelio, jungiančio Damaską ir Darą.

Kovo 25 d. sukilėliai pradėjo didžiausią Damasko miesto centro bombardavimą, nuo sukilimo pradžios. Buvo bombarduojama centrinė miesto aikštė, valdančiosios partijos, oro žvalgybos ir valstybinės televizijos būstinės. Bombardavimas prasidėjo, kai sukilėliai surengė puolimą mieste.

Balandžio 3 d. sukilėliai užėmė karinę bazę prie Daros miesto.

Vyriausybės ir Hezbollah puolimai (nuo 2013 m. balandžio)

Balandžio mėn. Hezbollah pradėjo puolimą, kuriuo siekta užimti Kusairo miestą.

Gegužės 2-3 d. Sirijos armija ir Shabiha Banijase surengė skerdynes per kurias žuvo daugiau nei 100 civilių. Sirijos armija ruošiasi naujam mūšiui dėl Alepo.

Nuorodos

• Sirijos konfliktas „BBC News“
• Sirija visos žinios ir komentarai „The New York Times“
• Sirijos sukilimas: metai konflikte „The Washington Post“