Sidabrinis klevas
| Acer saccarinum |
|---|
 Sidabrinis klevas |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Acer saccarinum L., 1753 |
| Sinonimai |
|
Sidabrinis klevas (Acer saccharinum) – klevinių (Aceraceae) šeimos, klevų (Acer) genties lapus metantis medis.
Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Laja skėtiška, 8–15 m (kartais 20 m) skersmens, plonosios šakos nusvirusios žemyn. Žievė iš pradžių lygi, pilka, balsvo, sidabriško atspalvio, vėliau suaižėjusi išilginėmis juostelėmis. Ūgliai ploni, pilki, žalsvi, vėliau rausvai rudi, žvilgantys, su siauromis lenticelėmis. Pumpuraismulkūs, prigludę prie šakutės, rausvi arba žalsvai rudi, blakstienoti, lapiniai pailgi, smailūs, žiediniai rutuliški. Lapai giliai penkiaskiaučiai, 8–15 cm ilgio, širdišku pamatu, tamsiai žalia viršutine ir pilkai sidabriška arba melsvai balta apatine puse, iš pradžių plaukuoti, vėliau pliki. Skiautės dvigubai dantytos, vidurinioji dažniausiai triskiautė. Lapo išliežiai didesni kaip pusė lakšto. Rudenį lapai gelsta. Vienanamis arba dvinamis. Žiedai rausvi arba rausvai žalsvi, be vainiklapių, kartais vienalyčiai, žiedynuose. Žydi kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje, lapams neišsiskleidus. Žydi 13 dienų. Sparnavaisiai šviesiai rudi, 3,5–7 cm ilgio, plaukuoti, lankiški, sparneliai sudaro smailų kampą, iš susijungusių dažniausiai tik vienas brandus, o kitas gerokai smulkesnis, neišsivystęs. Vaisiai prinoksta birželio pirmomis dienomis ir tuoj pat nukrinta. Sėkla pailgai rutuliška, sultinga, greitai praranda daigumą. Sudygsta per 10 dienų ir tą pačią vasarą užauga iki 70 cm aukščio. Dera beveik kasmet. Mediena minkštoka, skali, balsva, menkavertė. Sula saldesnė už Paprastojo klevo.
Matmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Auga sparčiai. Įprastai užauga 15–25 aukščio. Kamieno skersmuo iki 1–1,5 m ar iki 5,15 m apimties.
Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Išgyvena nuo 100 iki 180 metų.
Augavietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mėgsta purius priesmėlio arba priemolio dirvožemius, nepakenčia sunkių ir šlapių priemolio dirvožemių. Šviesos atžvilgiu nereiklūs. Mūsų klimato sąlygoms gana atsparūs, nors jauni medeliai kartais apšąla. Pakenčia užterštą orą, gali būt auginamas ir pramoniniuose rajonuose. Galima auginti pavieniui, grupėmis, masyvais, vandens telkinių pakraščiuose.
Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Labiausiai paplitęs Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje. Lietuvoje dažnokas. Stambiausiais medis auga Taujėnų parke (Ukmergės rajone). Aptinkamas Kauno apylinkėse, Užtrakio parke, Druskininkuose, Klaipėdos krašte.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- A. Navasaitis, M. Navasaitis, „Lietuvos medžiai“, Vilnius „Mokslas“, 1979 m., (261 psl.)
