Sidabriškieji debesys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sidabriškieji debesys

Sidabriškieji debesys – viršutinėje atmosferos dalyje (75 ~ 85 km aukštyje) esantys švytintys naktiniai debesys, daugiausiai stebimi platumose tarp 50º ir 70º į pietus ir šiaurę nuo pusiaujo. Šių debesų fenomenas dar pilnai nėra paaiškintas iki šiol.

Sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmą kartą jie buvo aprašyti R. Leslio 1884 metais. Iki 1910 metų sidabriškųjų debesų susidarymas buvo aiškinamas kaip ugnikalnių išmetamų cheminių junginių darinys, nes šie debesys buvo pastebėti po 1883 metais rugpjūčio 27 d. išsiveržusio Krakatau ugnikalnio, kurio išsiveržimas sukėlė įvairius atmosferinius reiškinius. 1910 metais buvo atsisakyta vulkaninės kilmės teorijos ir pradėta manyti, kad sidabriškieji debesys susideda ne iš vulkaninių dulkių, o iš ledo gabaliukų. Dabartiniai tyrimai tai patvirtina: sidabriškieji debesys sudaryti iš labai mažų (apie 100 nanometrų) ledo gabaliukų.

Susiformavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Sidabriškieji debesys susiformuoja aukštutinėje mezosferos dalyje, vadinamoje mezopauze. Ši mezosferos dalis pasižymi itin maža temperatūra (apie -100º C). Mezopauzėje taip pat yra ir itin mažas slėgis (1.4 Pa). Šių sąlygų nepakanka, kad vyktų vandens garų kondensacija, bet vasarą mezopauzės temperatūra nukrinta iki -120º C ir tada susidaro ledo gabaliukai. Šie debesys matomi žemės šešėlyje esančio stebėtojo, kai saulės spinduliai apšviečia šiuos debesis, kol jie dar nėra šešėlyje.

Vikiteka