Senovės Persijos istorija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Senovės civilizacija: Senovės Persija (Ērān) |
 |
|---|
| Istorija |
| Menas: |
| Architektūra, Dailė, Literatūra |
| Religija |
| Raštas |
Senovės Persijos istorija – tautų ir valstybių, egzistavusių Irano plokštikalnėje (Senovės Persijoje), istorija nuo seniausių laikų iki islamo įvedimo šioje šalyje VII–VIII a. Vėlesnė regiono istorija susijusi su Irano istorija
Senovės Persijos istorija dažniausiai periodizuojama dinastijomis.
Elamas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Anksčiausia Senovės Persijos valstybė ir civilizacija, Elamas, susiformavo Mesopotamijos lygumoje Zagroso pietvakarinėje papėdėje, Karuno upės baseine. Tai buvo prekybinio tipo civilizacija, veikusi kaip tarpininkė tarp Mesopotamijos ir Indo civilizacijos ir Irano kalnyno, kur buvo išgaunami brangieji akmenys. Elamas kontroliavo vadinamąjį lazurito kelią. Svarbiausias Elamo miestas buvo Sūzai, vakariausias lazurito kelio taškas, iš kur prekės patekdavo į Mesopotamiją.
Labai svarbios tuo metu Elamo civilizacijos gyvenvietės, tarpiniai taškai Irano teritorijoje buvo Tepe Sialkas, Tepe Hissaras, Anšanas), Tepe Jachja (Džiroftas), Zabolas ir kt. Jose klestėjusios vietos kultūros buvo pirmieji civilizacijos židiniai Irano kalnyne.
2300 – 1600 m. pr. m. e. sumenkus žemyniniams keliams, Elamas apsiribojo Chuzestano žemumomis. Tolesnė istorija buvo permaininga: Elamas būdavo ne kartą nukariautas Babilono, Asirijos, bet keletą kartų ir pats siaubė Mesopotamiją. Didžiausia Elamo karinis klestėjimas buvo valdant Igehalkidų ir Sutruhidų dinastijoms (XIV-XII a. pr. m. e.). II tūkst. pr. m. e. viduryje į istoriją įėjo ir kita Irano kalnyno etninė grupė – Kasitai, gyvenę Zagroso kalnuose. Jų dinastija kurį laiką valdė Babilono karalystę.
Medijos imperija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
II tūkst. pr. m. e. Irano kalnyną į rytus nuo Elamo apgyvendino indoeuropiečių iranėnų gentys. Dėl įvairių geografinių sąlygų susiformavo Senovės Irano regionai, kurių svarbiausi buvo Medija, Baktrija, Persija ir kt. Juose atsirado pirmieji valstybiniai junginiai. Juos tarpusavyje siejo bendra kilmė ir tam tikri religiniai bendrumai: Mazdaizmo dievybės ir kulto centrai. Tokiu būdu formavosi bendra Irano (arijų žemės) regiono tapatybė.
Medijoje valdant karaliui Kiaksarui (624-585 m. pr. m. e.), ji įgijo ekspansionistinių užmačių ir ėmė plėstis gretimų valstybių sąskaita. Iš pradžių ji užkariavo karalystę vakaruose – Maną. 612 m. pr. m. e. jie užėmė Urartu, o vėliau sutriuškino Asiriją, įsiveržė į Kapadokiją. Tokiu būdu Medija tapo pirmąja imperija Irano teritorijoje, kuri savo galybės laikotarpiu driekėsi nuo Mažosios Azijos, dabartinio Azerbaidžano iki Afganistano, o sostinė buvo Ekbatanoje. Taip buvo padėti pagrindai tolimesnei Senovės Persijos raidai: ji tapo galingų imperijų-dinastijų seka. Iš skirtingų regionų kildavo naujos dinastijos, kurios sukurdavo naujas imperijas.
Achemenidų imperija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nusilpus Medijos imperijai, iš atokaus Persijos regiono Irano pietvakariuose kilo Achemenidų dinastija (648 m. pr. m. e. – 330 m. pr. m. e.), kuri pratęsė imperijų kūrimo tradiciją. Ji ne tik nukariavo Medijos imperiją, bet ir plėtė teritorijas tolyn į vakarus ir pietus. Tokiu būdu didžiausio išsiplėtimo laikotarpiu imperija valdė Pietvakarių Aziją (Iraną, Elamą, Mesopotamiją, Armėnijos kalnyną, Mažąją Aziją), šiaurės rytų Afriką (Egiptą), pietryčių Europą (Trakiją ir Makedoniją). Vakaruose imperijos plėtrą sustabdė Graikų-persų karai.
Nuo Achemenidų valdymo Iranas pradėtas vadinti Persija, ir šis pavadinimas buvo, ir vis dar yra naudojamas. Žymiausi imperijos valdovai – Kyras Didysis ir Darijus I (imperatoriaus valdymo metu Persija išgyveno geriausią laikotarpį). Valstybė padalinta į autonomines provincijas (satrapijas), kurių valdovai satrapai nešė duoklę valdovui. Imperija turėjo keletą sostinių: Persepolį, Pasargadus, Ekbataną ir Sūzus. Imperijoje be persų kalbos pripažintos ir medų bei elamitų kalbos.
Helenistinės dinastijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
IV a. pr. m. e. nusilpusią Persiją užkariavus Aleksandrui Makedoniečiui, imperija žlugo, ir regione įsitvirtino Helenistinės dinastijos, atnešę naują graikišką kultūrą. Svarbiausia jų buvo Seleukidų imperija (330 m. pr. m. e. – 170 m. pr. m. e.), kuri atskilo nuo Aleksandro valstybės ir paveldėjo daugumą teritorijų Azijoje.
Tačiau svarbiausi Seleukidų centrai buvo toli vakaruose (Mesopotamijoje, Mažojoje Azijoje), todėl ryčiausios teritorijos buvo menkai kontroliuojamos. Dėl to labai greitai dalis jų (istoriniai regionai Gedrosija, Drangiana, Arachosija ir kt.) perėjo Indijos Maurijų imperijai. III a. pr. m. e. viduryje atskilo didžiulė rytinė teritorija į rytus nuo dykumų (Dešte Luto ir Dešte Keviro), kur įsitvirtino Graikų-baktrų karalystė (istoriniai regionai Baktrija, Margiana, Arija). Tai pradėjo Irano skilimą į dvi dalis – rytinę ir vakarinę, kuris vėliau išliko per ilgą dalį istorijos, taip pat ir islamiškuoju laikotarpiu.
Partų imperija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
247 m. pr. m. e. nuo Seleukidų atskilo dar vienas regionas – Parta, gyvenama partų genčių. Šie konsolidavo valstybę ir greitai ėmė plėsti teritorijas Seleukidų ir Graikų-baktrų sąskaita, II a. pr. m. e. vėl suvienydami visą Senovės Iraną po viena valstybe. Jų dinastija buvo Aršakidai. Partai pradėjo kultūrinį persų revivalizmą, sugrąžindami senuosius persiškus dievus ir reformuodami Zoroastrizmą, platindami partų kalbą, kuri keitė graikų ir t. t.
Aršakidai sostines turėjo istorinėje Medijoje (Ekbatana) ir Mesopotamijoje (Ktesifonas). Jie sėkmingai kovojo su Romos imperija vakaruose ir dalinosi su ja Aziją iki pat III mūsų eros amžiaus. Rytuose I a. pr. me. jie nesugebėjo atsispirti kušanams, kurie atplėšė vakarines imperijos teritorijas (Baktriją ir Arachosiją), o vėliau užkariavo visą šiaurės Indiją.
Sasanidų imperija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
226 m. Aršakidus Irane pakeitė nauja dinastija – Sasanidai, kilusi iš Persijos regiono (kaip ir Achemenidai). Tai buvo paskutinioji Iraną valdžiusi imperija iki įsigalint Islamui, t. y. 651 m. Sasanidai tęsė kultūrinę Aršakidų politiką, vykdydami persų revivalizmą.
Ilgas Sasanidų valdymas buvo labai politiškai permainingas. Vakarinės ribos su Roma (vėliau Bizantijos imperija) buvo palyginti stabilios, nors ne kartą tarpusavio ginčų objektu buvo Armėnijos karalystė. Tačiau rytuose pradedant IV a. situacija buvo vis sunkiau valdoma dėl klajoklių antpuolių. V a. pradžioje rytinę Sasanidų teritoriją už dykumų atplėšė klajokliai heftalitai, viešpatavę čia keletą šimtų metų. Tik VII a. pradžioje paskutinysis didis Sasanidų imperatorius Chosrovas II atkūrė milžinišką imperiją, beveik siekiančią Achemenidų galybę. Bet šis aukso amžius buvo gana efemeriškas, nes VII a. viduryje nomadai arabai nukariavo Sasanidus ir prijungė juos prie savo islamiško Kalifato.