Senelio paradoksas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Senelio paradoksas – kelionės laiku paradoksas, pirmą kartą aprašytas 1943 m. Jis skamba taip: jei kelionė laiku galima, tai kas atsitiks, jei tokios kelionės metu keliautojas užmuš savo senelį, kol dar nėra pradėtas jo tėvas? Tada keliautojo egzistavimas neįmanomas.

Yra keli tokio paradokso sprendimo būdai:

• Kelionė laiku negalima.
• Kiekvienoje akimirkoje atsiranda begalybė alternatyvių pasaulių, priklausomai nuo įvykių. Todėl nužudžius senelį viename iš alternatyvių pasaulių, jis gali būti gyvas kituose.
• Keliaujant laiku nelieka laisvos valios ir negalima daryti poelgių, kurie gali pakeisti ateitį.
• Nukeliavus į praeitį, pasaulį galima tik stebėti, jame nieko negalima keisti.
• Negalime atsisakyti kelionės laiku. Jeigu negaliu atsisakyti, tai užmušiu ir savo senelį (nes jei manęs nebuvo, nebuvo ir mano kelionės laiku), jei galiu, tai viskas, ką padarysiu, jau turi savo žymes dabar. Dabar keliaudamas laiku, nieko negaliu padaryti, kad kas nors pasikeistų, ką žinau „iš ateities“. Kitais žodžiais, pakeitimai praeityje (kokius norime padaryti) iš tikro jau padaryti, nes kažkas jau grįžo ir juos padarė (ir tuo kažkuo buvau aš). Negalėjau užmušti senelio, nes turėčiau prapulti iš pasaulio, kuriame mano tėvas negimė, o tai logiškai negalima.