Senasis Vilniaus vandentiekis

'Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Reikia sukurti antraštes' Jei galite, sutvarkykite.

Senasis Vilniaus vandentiekis – Vilniaus vandentiekio sistema, veikusi XVI-XIX amžiais. Nuo 1501 m. vanduo buvo imamas iš Vingrių šaltinių (dabar – Vingrių gatvė), nuo 1534 m. – ir iš Žiupronių (Misionierių) šaltinių, nuo 1598 m. minimi ir Aušros vartų šaltiniai. Vanduo mediniais vamzdžiais savaime tekėdavo iš aukštesnėje vietoje esančių šaltinių į miestą. 1864 m. mediniai vamzdžiai imti keisti metaliniais. 1914 m. pradėjo veikti naujas vandentiekis, imantis vandenį iš gręžinių.

Vingrių šaltiniai garsėjo labai geros kokybės geriamu vandeniu, kuris gyventojų buvo vadinamas Šv. Jono vandeniu. Kur jie yra buvę, dabar žymi Vingrių gatvė. Nuo 1501 m. šaltiniai priklausė dominikonams. Tais metais Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras suteikė privilegiją besikuriantiems dominikonų vienuoliams, kuria jiems dovanotas žemės sklypas, keturios smuklės ir Vingrių šaltiniai. Vienuoliams išlaikyti šaltinius savo nuosavybėje nebuvo lengva, nes miestui labai trūko vandens. Net pats didysis kunigaikštis, apžiūrėjęs vandens išteklius ir „mauči laskovyj vzgliad na toje miasto nšo vilenskoje“, atidavė miestui Žiupronių šaltinius, o iš Vingrių šaltinių tegalėjo atiduoti tik „atliekamą vandenį“ („vodu zbytočnuju“), kuris bėga iš šaltinių į miesto žemę ir, tekėdamas perkasu, plauna miesto mūrus. Po ilgų derybų dominikonai 1536 m. pardavė miestui Vingrių šaltinius. Miestas jiems sumokėjo 100 kapų grašių ir 10 talerių pipirų. Šaltiniai atiteko miesto magistratui, kuris nutiesė vandentiekį į įvairias miesto dalis. Už tokius pinigus Vilniuje buvo galima nusipirkti nedidelius medinius namus (iš to galima daryti prielaidą, kad pinigai tebuvo sumokėti tik už šaltinių „atliekamą vandenį“, kurį kunigaikštis jau anksčiau miestui buvo dovanojęs).

1536 m. statutas, kurį Vilniaus miestui suteikė didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis, nustatė, kad „visokiems miesto reikalams ir naudai visuomenės pinigais į miestą turi būti atvesti vamzdžiai, o kas vartos kitokį vandenį (inoje vody), tas privalo nuo savo namų kasmet vamzdžiams duoti po aštuonis grašius”. Vandentiekiu atvestas vanduo buvo reikalingas ne tik gėrimui, bet ir gaisro gesinimui, o tai – visų miestiečių bendras rūpestis.

Dominikonų gatvė XVI a. buvo beveik ištisai užstatyta mūriniais pastatais ir kai kurie jų jau turėjo nuo Vingrių šaltinių mediniu vandentiekiu atvestą geriamąjį vandenį. Pats seniausias viešas šulinys, manoma, buvo prie šv. Jono bažnyčios varpinės. Iš 1532 m. dokumento sužinome, kad vienuoliai pranciškonai, gyvenę Trakų gatvėje, iš Vingrių šaltinių vamzdžiais atsives vandenį ir už tai dominikonams kasmet mokės po 30 grašių. Be to, jie niekam neleis iš savo namų nusivesti vandenį kitur.

Antrasis pagal svarbą vandens tiekėjas buvo Aušros vartų šaltiniai. Jie buvo už Aušros vartų, aukštumoje, prie kelio į Medininkus. Pirmoji žinia apie juos yra iš XVI a. pabaigos. Skunde teismui dėl užpuolimo, įvykdyto 1598 m., pasakyta, kad tai atsitiko tuoj už Vilniaus, vieškelyje į Medininkus, prie kalno, „iš kur į Vilniaus miestą eina vamzdžiai“. Aušros vartų šaltiniai yra žymiai aukštesnėje vietoje negu Vingrių, tad gravitaciniam vandentiekiui jie buvo parankesni. 1648 m. Frydricho Gedkanto Vilniaus plane pavaizduoti du upeliukai, ištekantys už Aušros vartų, susiliejantys prie apvalaus bokšto (tarp Aušros ir Rūdininkų vartų) ir toliau palei vakarinę miesto sieną tekantys žemyn. Upelis, pavaizduotas tiesiai už Aušros vartų, išteka iš Aušros vartų šaltinių. Visai netoli Aušros vartų tas upelis išsilieja į tvenkinį, kurio šiauriniame pakraštyje stovi mūrinis apvalus pastatas, sujungtas su Aušros vartais. Spėjama, kad tai buvęs vandens rezervuaras, XVII a. dokumentuose lenkiškai vadinamas „rurmus“. Šitas pastatas ir siena ypač aiškiai matyti 1740 m. Vilniaus plane, tačiau buvusių upelių ir tvenkinio jau nebėra. XIX a. šaltiniai vėl buvo įjungti į miesto vandentiekio tinklą.

1660 m. metinį mokestį už vandenį sumokėjo 15 miestiečių, mūrinių namų savininkų – iš viso 24 kapas 48 grašius. Už vandenį iš viešųjų vamzdžių (viešųjų vandentiekio šulinių) sumokėjo 11 miestiečių. Taigi, tais metais viešuoju vandentiekiu naudojosi 26 miestiečiai, neskaitant didikų ir privilegijuotų asmenų, kurie vandentiekiu naudojosi nemokamai. 1677 m. vandentiekiu naudojosi apie 50 miestiečių ir bendruomenių (kardininko Tyzenhauzo, raikytojo Tiškevičiaus, P. Kososbuckio, Bialozaro, Voinos, Dovydo Oto, kanauninko Osovskio, vargonininko M. Ventos, D. Paciukevičiaus, M. Procevičiaus, J. Dolemars ir kiti namai).

Bent keliuose XVII a. dokumentuose sakoma, kad vanduo visur išvedžiojamas į namus, bet viešose vietose, matyt, dar maža buvo vandens, todėl daug kur kalbama apie svarbą viso miesto labui turėti vandenį viešose vietose, ypač būtiną gaisrų gesinimui.

Po Šiaurės karo, 1712 m., nuniokotame Vilniuje pajamų už vandenį nebuvo, nes „vamzdžiai ištuštėję“, tačiau vamzdininkai samdomi. Ištisus metus vedamas vandentiekis į „Jo prakilnybės pono Vitebsko vaivados ir tribunolo maršalkos“ rūmus, taip pat į „Jo prakilnybės pono Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės hetmano rūmus“. Vilniaus vaivados M. Vyšniaveckio 1738 metų universale dėl tvarkos mieste sakoma, kad miestiečiai privalo sutvarkyti vandentiekį ir kas „grindinio ir vamzdžių nenorės taisyti“, turi būti nubaustas. Net ir 1745 m. pajamų už vandenį dar nebuvo, tačiau kai kas vandentiekiu naudojosi. XVIII a. II pusėje vandentiekis jau teikė pajamų, veikė vandentiekio magistralė į akademiją, vanduo buvo kai kurių namų kiemuose.

1534 m. didysis kunigaikštis leido miestiečiams atsivesti vandenį iš Žiupronių šaltinių, o dar po metų (1535 m.) šaltinius dovanojo miestui. Šaltinių vieta nusakoma: „jieduči s zasubočiovič ulicy do gūr na velikoj dorozie“. Vadinasi, šaltiniai buvo už Subačiaus gatvės (už miesto vartų, prie vieškelio, vedančio į didžiojo kunigaikščio dvarą per Gurius į Žiupronių miestelį (dabar Baltarusija), iš čia ir jų pavadinimas XVI–XVII a. Matyt, ten buvo daug šaltinių, nes dokumente pasakyta: „jest dosyt vody“ (vandens yra užtektinai). XVI a. visi šios vietovės šaltiniai buvo vadinami vienu bendru, Žiupronių, vardu, o XIX a. dalis Žiupronių senųjų šaltinių, naudojamų vandentiekiui ir buvusių misionierių vienuolyno sode, buvo vadinami Misionierių šaltiniais. Viename dokumente sakoma, kad 1621 m. prie Žiupronių šaltinių buvo atvežta 13 vandentiekio vamzdžiams tinkamų rąstų, kuriuos valstiečiai pavogę.

Galėjo būti ir mažesnės, vietinės vandentiekio sistemos. Vanduo galėjo būti tiekamas ne tik iš šaltinių ir kastinių šulinių, bet ir iš tvenkinių, kanalų ir kitų telkinių.

Vienas tokių savarankiškų vandentiekių priklausė Bernardinų vienuolynui. Tai rodo iš XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios išlikę planai. Iš sode buvusių šaltinių siurblys traukė vandenį ir vamzdžiais tiekė jį vienuolyno rūmams. Šis vandentiekis buvo įdomus savo technika ir apskritai unikalus įrenginys.

1788 m. akte pasakyta, kad dabartinės Bokšto gatvės rajone prie ponų Karvelių tvoros Martynas Jančevskis iškasė šulinį, norėdamas nusivesti vandenį į savo namus Sofjanikų gatvėje (dabartinė pietinė Maironio gatvės dalis). Jančevskis turėsiąs mokėti miesto ekonomijai nustatytą pinigų sumą, o jeigu nemokėsiąs, tai šulinys pereisiąs miesto nuosavybėn. 1791 m. miesto kasos raporte, kuriame kalbama apie smuklės ir malūno statybą, kanalų kasimą Paplavose (dabartinis Aukštaičių, Paupio, Kranto gatvių rajonas), yra paminėti architekto nurodymai, ką ir kaip daryti, kad „namai, kurie bus pastatyti, galėtų turėti iš aukštutinio kanalo vamzdžiais atvestą vandenį“. 1816 m. dokumente, kuriame kalbama apie vandentiekio į šv. Ignoto kareivines remontą, yra šiam reikalui sudaryta sąmata, pasirašyta Popovščiznos vamzdininko Dominyko Butkievskio.

Vilniaus senasis vandentiekis buvo gravitacinis, vanduo tekėjo iš aukštesnės vietos į žemesnę, vadinasi, nereikėjo ir kokių sudėtingų įrenginių. Paprasta vandentiekio sistema buvo sudaryta iš medinių vamzdžių, vandens šaltinio – rezervuaro ir vandens čiaupo arba tiesiog indo, į kurį subėgdavo vanduo. Dėl Vilniaus senojo vandentiekio sistemos paprastumo mažai keitėsi vandentiekio technika. XIX a. II pusėje vietoje medinių vamzdžių pradėta vartoti metalinius, paliekant tą patį gravitacinį principą, vadinasi, iš esmės sistema nebuvo keičiama.

XIX a. II pusėje padidėjus gyventojų skaičiui (1897 m. Vilniuje buvo 154 tūkst. gyventojų), Vilniui ėmė trūkti vandens. 1878–1889 metais daugelis senų medinių vandentiekio vamzdžių buvo pakeisti metaliniais. Juos buvo lengviau eksploatuoti, ir jie maksimaliai išnaudojo Vingrių, Misionierių ir Aušros vartų šaltinius. Tačiau šios priemonės nedavė pageidaujamų rezultatų. Iki 1893 m. įmonių savininkai ir turtingesnieji gyventojai įvairiose miesto dalyse buvo išsigręžę apie 40 artezinių šulinių, duodančių švarų, geros kokybės vandenį. Tačiau miestui vandens nepakako. Senųjų šaltinių atsargas ištirti buvo pavesta inžinieriui F. Jasinskiui. Jis 1881 m. nustatė, kad Vingrių šaltiniai gali duoti iki 110 tūkst. kibirų vandens per parą, Misionierių – apie 15 tūkst. kibirų per parą. Tokio vandens kiekio Vilniui buvo per mažai, tuo labiau, kad pramonė augo ir vandens nuolat trūko.

1902 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus miesto dūma nutarė vandentiekio ir kanalizacijos projektus patikėti inžinieriui Šimanskiui. Po dvejų metų Šimanskis pateikė užsakovams visiškai parengtą projektą. Projektuojamam vandentiekiui pagrindu imamas tuometinis miesto plotas – 12,5 kv. varstų (apie 1350 ha) su 248 tūkstančiais gyventojų. (Šimanskio nuomone, 1914 m. tiek galėjo būti gyventojų). Vanduo turėjo būti imamas iš Neries prie Viršupio kaimo. 1906 m. „Kurier Litewski“ pranešė, kad iš Varšuvos atvykęs inžinierius Gustavas Hantkė paruošė naują vandentiekio projektą, pagal kurį vanduo taip pat turėjo būti imamas iš Neries. Tačiau nei vienas, nei kitas projektas nebuvo įgyvendintas, ir Neries upės šalininkai turėjo nusileisti artezininkams. Dūma pasikvietė vokiečių hidrotechniką Oskarą Smrekerį iš Manheimo ir pavedė ištirti požeminius vandenis.

1906 m. vasario mėn. O. Smrekeris pateikė projektą. Jis sukritikavo filtruotą Neries vandenį, išgirdamas Vilniaus artezinius šulinius, trykštančius iš 30–40 metrų ir dar didesnių gelmių. Bernardinų sode (dab. Sereikiškių parkas) O. Smrekeris suprojektavo platų artezinių šulinių tinklą ir siurblių stotį. Didelis rezervuaras (6 276 m³) turėjo būti įrengtas ant Stalo kalno, kaip ir buvo siūloma Šimanskio projekte. Vandentiekis buvo apskaičiuotas 350 tūkst. gyventojų, vandentiekio tinklų ilgis turėjo siekti 54 km. Jo statyba turėjo kainuoti 1 mln. rublių arba 300 tūkst. rublių pigiau negu Šimanskio projekte. Tai nulėmė, kad 1907 m. rugpjūčio 24 d. miesto dūmos posėdyje projektas buvo patvirtintas. Dabar tereikėjo gauti lėšų ir Rusijos Vidaus reikalų ministerijos leidimą naujo vandentiekio statybai. Po didelių rūpesčių, 1909 m. projektas buvo patvirtintas. 1911 m. vasario 18 d. Vilniaus miestui buvo leista išleisti obligacinę paskolą vandentiekiui ir kanalizacijai įrengti. Pirmiausia buvo paruoštas vandens siurbimo stoties statybos Bernardinų sode (dab. Sereikiškių parkas) darbų projektas. 1912 m. liepos mėnesį įvyko iškilmės, kurių metu padėtas kertinis simbolinis akmuo. 1912–1914 m. Sereikiškių parke pastatyta pirmoji vandentiekio siurblinė. Darbus vykdė E. Šenfeldas, 1914 m. pastatyta Pavilnio vandenvietė. 1916 m. baigti centralizuoto vandens tiekimo statybos darbai – vandentiekio vamzdynai, Tauro, Liepkalnio rezervuarai. Tai padėjo pagrindus naujajam Vilniaus vandentiekiui.

Nuorodos

• Vilniaus vandentiekio istorija Archyvuota kopija 2007-02-27 iš Wayback Machine projekto.
• Penki šimtai Vilniaus vandentiekio metų Archyvuota kopija 2006-09-27 iš Wayback Machine projekto.