Seligeras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koordinatės:57°11′N 33°05′E / 57.183°N 33.083°E / 57.183; 33.083

Seligeras
Seligero ežero įlanka. Tverės sritis
Seligero ežero įlanka. Tverės sritis
Vieta Rusija
Plotas 260 km²
Kranto linijos ilgis 528 km
Kilmė ledyninė
Didžiausias gylis 24 m
Įteka 110 upių
Išteka Seližarovka
Commons-logo.svg Vikiteka: SeligerasVikiteka

Seligeras (rus. Селигер) – ežeras Rusijoje, Tverės ir Naugardo srityse, Volgos aukštupio baseine. Telkšo ledyninės kilmės duburyje, Valdajaus aukštumoje, 205 m aukštyje virš jūros lygio. Ilgis iki 66 km, plotis iki 37 km.

Ežeras netaisyklingos formos, sudarytas iš keleto besikertančių rinų. Atskiros dalys (kai kurios jų turi atskirus pavadinimus) jungiasi siauromis protakomis. Gylis siekia 24 m. Kranto linija labai vingiuota, jos ilgis net 528 km. Krantai sausi, daugiausia apaugę miškais. Seligere yra daugiau nei 150 salų, kurių bendras plotas siekia 38 km². Didžiausia sala – Chačinas. Į ežerą įteka 110 upių ir upelių (didesnės – Krapivenka, Soroga, Seremucha), išteka vienintelė Seližarovka (Volgos intakas). Ežero vanduo skaidrus, vasarą skaidrumas siekia 5 m.

Seligere gyvena apie 30 žuvų rūšių, tarp jų lydekos, karšiai, stintos, starkiai, vėgėlės, seliavos, meknės ir kt. Įveisti unguriai, peledės, karpiai. Ežero pakrantėse gyvena tokie paukščiai kaip garniai, gervės, antys, kirai, jerubės, šarkos, geniai, strazdai, pečialindos.

Ežeras Seregero vardu rusų metraščiuose minimas nuo XII-XIII a. Per jį driekėsi svarbus kelias į Naugardo žemę. 1199 m. kelonės iš Vladimiro į Naugardą metu ežere žuvo Naugardo arkivyskupas Merkurijus. Seligero vardo kilmė finiška, ir reiškia „ežeras pervalke“, „skaidrus ežeras“, „įsirėžęs ežeras“.

Karamazinas savo veikale „Rusijos valstybės istorija“ mini, kad apie 1230–1232 metus prie šio ežero Novgorodo kunigaikštis sumušė lietuvius.

Prie Seligero įsikūręs Ostaškovo miestas, o Stolobno saloje – Nilo vienuolynas. Ežeras laivuojamas, veikia keltai. Pakrantėse įsikūrusios poilsio bazės[1].

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Geografinis enciklopedinis žodynas. Maskva: „Sovetskaja Enciklopedija“, 1983, 383 psl.