Sekykla

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gelžbetoninė sekykla karinio aerodromo gynybos sistemoje
Laivų konvojus (1944 m. birželis) su stebėjimo aerostatais

Sekykla – laikina ar nuolatinė vieta, iš kurios stebimas priešas, savi padaliniai ir artilerijos ugnis.

Skiriamos pagrindinės, atsarginės ir pagalbinės sekyklos.

Nuolatinės sekyklos paprastai yra įtvirtintos, kad stebėtojai būtų apsaugoti nuo priešo ugnies, todėl jos yra įtvirtinimų rūšis. Tokios sekyklos gali turėti šarvuotuosius gaubtus. Tuo tarpu laikinosios sekyklos gali būti visiškai neįrengtos (tiesiog patogūs krūmai ar kraštinis gyvenvietės namas, iš kurių patogu stebėti) ar įrengtos minimaliai (pvz., apkasas ir nutiesta telefoninio ryšio linija; platforma medyje ir ryšio linija). Gali būti naudojamos ir mobilios sekyklos – patogioje vietoje stovintis šarvuotis, anksčiau naudoti stebėjimo aerostatas, o šiais laikais – baražuojantis lėktuvas.

Puolime, kai daliniai juda pirmyn, stebyklomis būna tam skirtos kovos mašinos,[1] žvalgybiniai šarvuočiai, bet gali būti ir paprasti tankai, savaeigės ar kt.

Parenkant vietą sekyklai vengiama pasirinkti pirmiausiai priešo stebimas vietas – kalvų viršūnes, vandentiekio ar bažnyčių bokštus, pavienius medžius. Sekykla turi turėti patogų priėjimą, kas kareiviai galėtų nepastebėti priešo patekti į sekyklą ar ją palikti. Tai svarbu, kadangi kareivius stebėtojus rekomenduojama dažnai keisti, kadangi po 20-30 minučių nuolatinio stebėjimo gebėjimas pastebėti gerokai sumažėja. Sekykloje paprastai būna bent du kareiviai. Dėl stebėtojų keitimo ir poreikio apsiginti sekyklai gali reikėti daugiau kareivių. Sekyklai svarbi įranga – ryšio įranga (geriau laidinė, kad sunkiau būtų susekti), stebėjimo įranga (binoklis, stereoskopinis ar lazerinis tolimatis, periskopas ir kt.).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuotraukos: