Seiferto galaktika
Seiferto galaktika – galaktika, kurios branduolio spektre stebimos stiprios emisijos linijos, rodančios, kad ten esama jonizuotų dujų.[1] Galaktikų klasė pavadinta Karlo Seiferto vardu, kuris 1943 m. pirmasis jas pastebėjo. Seiferto galaktikos kartu su radijo ir kvazarinėmis priskiriamos aktyvių galaktikų tipui. Manoma, kad Seiferto galaktikų branduoliuose gali būti supermasyvios juodosios skylės.
Galaktikos požymiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šios galaktikos dažnai yra spiralinės, turinčios mažą ir šviesų branduolį. Branduolio spektre matomos stiprios ir plačios vandenilio, helio, azoto ir deguonies emisijos linijos, kurios rodo, kad iš Seiferto galaktikos branduolio karštos dujos sklinda kelių tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu. Šis linijų profilio išplitimas vadinamas Doplerio išplitimu.
Seiferto galaktikos stipriai spinduliuoja ir kituose diapazonuose - radijo, infraraudonajame, ultravioletiniame, Rentgeno. Spėjama, kad emisija radijo diapazone atsiranda dėl sinchrotroninės spinduliuotės čiurkšlėse. Tačiau radijo spinduliuotė iš Seiferto galaktikų nėra tokia stipri, kaip infraraudonoji, kuri susidaro dulkėms, esančioms netoli branduolio, 'perspinduliavus' kitų diapazonų spinduliuotę. Didžiausios energijos- Rentgeno spindulių - fotonai sukuriami karštame vainike apie juodąją skylę.
Skiriami du Seiferto galaktikų poklasiai- Sy1 ir Sy2. Sy1 galaktikų spektre matomos ir plačios, ir vidutinio pločio emisijos linijos, o Sy2- tik vidutinio.
Šviesiausios Seiferto galaktikos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- NGC 1068
- NGC 4151
Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Seyferto galaktikos (Seiferto galaktikos). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 357 psl.