Sasna (baltų žemė)
Sasna (prūs. Sasnā, vok. Sassen; lot. terra Sossinensia, Saska) – vienas iš senovės Prūsijos regionų, buvęs dabartinėje šiaurinėje Lenkijoje.
Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žemės pavadinimo variantai yra Sasna, Sassen, Sasno, Soysim, Sossen, Sassen, Szossen ir Czossin.
Jos pavadinimas tradiciškai kildinamas iš prūs. sasnis,[1] reiškiančio „kiškis“. Sasendorfo kaimas (Sassendorf) vėliau buvo pervadintas į Hasendorf („kiškių kaimas“).[2] Kita hipotezė pavadinimą kildina iš prūs. sāuss „sausas“, nors kraštas pasižymi vandens gausa,[3] arba prūs. *sasnā ‘medžio brazdas; pušis’.[4]
Kita aiškinimų grupė krašto pavadinimą kildina iš Saksonijos pavadinimo, kadangi jį kolonizavo saksai ir žodis Sassen vokiečių žemaičių kalboje reiškia 'Saksonija'. Prūsijos žemės, atseit, kolonistams priminė Osterode am Harz apylinkes Saksonijos hercogijoje.[3] Kolonistų miestas Osterodė buvo pavadintas pagal Osterode am Harz.
Įtvirtinimus, pastatytus ties vakarine Sasnos siena galbūt užkariavimo laikais, prūsai vadino Sassenpils arba Sassenpil(e)). Pagal saksoniškąjį aiškinimą teigiama, kad kad prūsai sujungė vietinį vokišką pavadinimą Sassen su prūsišku pils 'pilis'. Tikėdami liaudies etimologija[3] kad prūsiškas pavadinimas susijęs su kiškiais vokiečių kolonistai įtvirtinimus ir jų apylinkes vadino Hasenberg, Hasenburg ir Haasenberg 'kiškių kalva; kiškių pilis'.
1569 m. Hamelno mokyklos rektorius Hanibalas Nulejus (Hannibal Nullejus) minėjo Nova Saxonia 'Naujoji Saksonija'. Galbūt šiuo pavadinimu jis pavadino saksų gyvenvietes Sasnoje, nes Kurken kaimas ties Osterode turėjo legendą labai panašią į Hamelno žiurkininko istoriją.[5]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sasnos Petras Dusburgietis neminėjo savo vienuolikos Prūsijos žemių sąraše. Ji nepaminėta ir Danijos karaliaus Valdemaro II 1323 m. didžiojoje knygoje.[2]
Sasna pirmąkart paminėta kaip terra Soysim 1267 m. Bohemijos karaliaus Otokaro II parašytame dokumente, kuriuo jis pripažįsta Vokiečių ordino teises į Sasną.[6] Tai buvo maža, retai apgyvendinta teritorija tarp Galindos ir Liubavos.[1] Prieš atvykstant Vokiečių ordino riteriams Sasną plėšė mazoviečiai, tad Sasnos gyventojai pasitraukė šiauriau. Dėl šios teritorijos ginčijosi Vokiečių ordinas, Mazovijos kunigaikštystė ir Kujavija,[3] kol galų gale ją prisijungė Vokiečių ordino valstybė. Naujoji teritorija Sassen buvo sukurta sujungus Pagudės, Pamedės ir Galindos dalis.[3] Sasną pradžioje valdė iš Christburgo, o vėliau jos administracinis centras buvo įsteigtas Osterodėje.
Intensyvus miškingo regiono įsisavinimas prasidėjo 1320 m., vadovaujant Žemutinės Saksonijos kilmingiesiems. Kolonizacijos maksimumas buvo 1325 m.[3] Energingiausi kolonizacijos vykdytojai buvo Kulmo landkomtūras grafas Otas fon Lauterbergas-Šarcfeldas (Count Otto von Lauterberg-Scharzfeld) ir Christburgo komtūras Liuteris fon Braunšveigas (Luther von Braunschweig).[3] Šiaurėje ties Livmala fon Braunšveigo nurodymu buvo įkurti kaimai Groß Altenhagen, Nikelshagen ir Hagen (vėliau Bienau)[3] Netrukus ėmė vystytis Osterodės ir Gilgenburgo miestai. Tuo metu kai Liuteris fon Braunšveigas tapo Vokiečių ordino Didžiuoju magistru (1331 m.) vakarinė Sasna buvo kolonizuota 35-30 km juosta į pietus iki Soldau.[5]Kiti kaimai su Žemutinės Saksonijos pavadinimais buvo Wonsin (pavadintas pagal Wense), Ülsen (pagal Uelzen) ir Sachse.[5]
Pagal 1343 m. Kališo taiką pietų Sasna atiteko Mazovijos kunigaikštystei,[3] nors nežinoma, ar iki šias žemes užkariaujant Vokiečių ordinui Mazovija kada nors jas valdė.[2] Ši pietinė dalis 1384 m. buvo paminėtas kaip Zakrże.[2]
Sasna buvo įjungta į Prūsijos hercogiją 1525 m., o vėliau sudarė Osterodės ir Neidenburgo kreisus.[2]
1945 m. regioną ėmė valdyti Lenkija.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bendri[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Simas Sužiedėlis, ed (1970–1978). „Sasna“. Encyclopedia Lituanica. V. Boston, Massachusetts: Juozas Kapočius. pp. 67. LCC 74-114275
Cituojami[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Bojtár, Endre (1999). Foreword to the Past: A Cultural History of the Baltic People. Budapest: CEU Press. pp. 158. ISBN 963-9116-42-4.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Hermanowski, Georg (1996). Ostpreußen: Wegweiser durch ein unvergessenes Land. Augsburg: Bechtermünz Verlag. pp. 344. ISBN 3-86047-182-1.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 3,8 Weise, Erich (1981). Handbuch der historischen Stätten Deutschlands, Ost – und Westpreussen. Stuttgart: Alfred Kröner Verlag. pp. 284. ISBN 3-520-31701-X
- ↑ Simas Karaliūnas. Baltų etnonimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 Weise, p. 200
- ↑ Weise, Erich (1981). Handbuch der historischen Stätten Deutschlands, Ost – und Westpreussen. Stuttgart: Alfred Kröner Verlag. pp. 284. ISBN 3-520-31701-X
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||
