Sardanapalo mirtis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sardanapalo mirtis
Delacroix - La Mort de Sardanapale (1827).jpg
Menininkas Eženas Delakrua
Metai 1827
Meno kryptis Romantizmas
Tipas aliejinis paveikslas, drobė
Matmenys 392 cm × 496 cm
Miestas(vieta) Paryžius, Prancūzija
Muziejus Luvras

Sardanapalo mirtis – vienas žymiausių prancūzų XIX a. dailininko-romantiko Eženo Delakrua (17981863) paveikslų. Sukurtas 1827 m. ir yra Luvro muziejuje Paryžiuje.

Apie paveikslą[taisyti | redaguoti kodą]

Paveikslas paremtas graikų rašytojo Ktesijaus (IV a. pr. Kr.) pasakojimu veikale „Persika“. Veikalas neišliko, žinomas iš nuorašų, citatų. Anot Ktesijaus, Sardanapalas buvo paskutinis Asirijos karalius, Semiramidės palikuonis. Tai buvo tironas, atsidavęs žemiškiesiems malonumams, prieš kurį sukilo jo paties valdiniai. Sukilėliai apsupo Sardanapalo rūmus Ninevijoje. Karalius pasirinko savižudybę, bet prieš tai liepė rūmų tarnams ir eunuchams sunaikinti visą savo turtą ir išžudyti suguloves. Asirijos kronikose neminimas toks karalius Sardanapalas, kuris turėjo gyventi VII a. pr. Kr. Ši istorija laikoma fikcine, nors gal ir atliepia kai kuriuos to meto Asirijos politinius įvykius. Tuo metu, kai Delakrua tapė pagal šį siužetą, nebuvo patvirtintų duomenų, rodančių istorijos prasimanėliškumą, todėl paveikslas priskiriamas istoriniam žanrui.

Tiesioginiu paveikslo įkvėpimo šaltiniu yra anglų poeto Bairono drama „Sardanapalas“, išleista 1821 m. Joje Sardanapalas vaizduojamas apsuptas sukilėlių savo rūmuose ir, nenorėdamas pasiduoti, įsakęs save, savo konkubinę Myrą ir visą turtą tarnams padegti. Delakrua paveiksle siužeto dramatiškumas dar labiau sustiprintas: paveiksle vaizduojamas keleto Sardanapalo sugulovių nužudymas. Nužudomi taip pat mėgstamiausi karaliaus žirgai ir šunys. Pats karalius vaizduojamas gulintis baltais drabužiais milžiniškoje kraujo spalvos audinio prabangioje lovoje, abejingas viskam, kas vyksta aplinkui. Jo konkubinė Myra yra prie karaliaus kojų. Brangenybės pabirusios aplinkui. Paveikslo sceną supa degančių, rūkstančių rūmų ir miesto detalės. Tarp paveikslo įkvėpimo šaltinių: antikinio rašytojo Diodoro Siciliečio raštai, Viktoro Hugo ir Rosinio kūriniai, etruskų skulptūros, persų miniatiūros, indiški kostiumai.[1] Paveikslo moteriškų figūrų vaizdavimas atliepia Rubenso ir Koredžo kūrybą, scenos kompozicijoje galima įžvelgti Teodoro Žeriko, Antuano Žano Groso, Pjero Guerino ir Tintoreto scenų dinamiškumą. Tarp Sardanapalo figūros įkvėpimo šaltinių − Heraklitas Rafaelio freskoje „Atėnų mokykla“, Mikelandželo skulptūra, Rembranto Jeremijo figūra paveiksle „Jeruzalės sunaikinimas“.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Sardanapalo mirtis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka