Samprotavimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Samprotavimasmąstymo forma, kuria iš pradinių teiginių (prielaidų), remiantis kuria nors išvedimo taisykle, daroma išvada. Prielaidos bei išvada turi teiginių formą. Išvedimo taisyklės surandamos, formalizavus samprotavimą. Teisinga išvada gaunama, kai samprotavimo prielaidos yra teisingos, o išvedimo procesas – logiškai korektiškas. Kai samprotaujant atsižvelgiama ir į mąstymo turinį, dalis samprotavimo prielaidų ir išvedimo taisyklių neretai būna tik numanomos, aiškiai neformuluojamos.

Samprotavimai skirstomi į dedukcinius ir nededukcinius. Dedukciniai dar skirstomi į silogistinius, modalinius, deontinius, vertinamuosius, o nededukciniai – į indukcinius, analoginius, hipotezes ir kitokius.

Paprastai samprotavimas yra kokio nors įrodymo grandis.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Samprotavimas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 7 psl.