Saluvijai
Saluvijai, salyjai (salluvii, salyes'; gr. Σάλυες) – galinga karinė genčių konfederacija Pietų Galijoje, Diuranso (lot. Druentia) lygumoje tarp Ronos ir Alpių. Minimi kaip pirmoji tauta anapus Alpių, užkariauta romėnų.
Kalvų viršūnėse įkurti opidumai, pradžioje (Masilijos įkūrimo laikais, apie 600 m. pr. m. e.) apgyvendinti ligūrų, driekėsi tarp Ronos ir Diuranso brastų bei Alpių perėjų. Jie nebuvo suvienyti. Pagal Straboną senieji graikai ten gyvenusius žmones vadino ligyjais (Ligyes),o jų kraštą - Ligystike. Archeologiniai radiniai rodo nuo III a. pr. m. e. vidurio buvus keltų kultūrinei invazijai.[1]. Strabono laikais kai kurie autoriai laikė juos galų ir ligūrų mišiniu (todėl vadino juos Celtoligyes). Kiti juos laikė grynais keltais, užkariavusiais Provincijos ligūrus.
154 m. pr. m. e. Masilijos gyventojai graikai, kurie buvo draugai su romėnais nuo Antrojo pūnų karo, kreipėsi pagalbos prieš oksibijus, kurie valdė Aržanso slėnį, ir deciatus. Šios tautos, kurias Livijus vadino „užalpiniais ligūrais“, galbūt buvo dvi mažesnės gentys, veikusius su bendru Saluvijų pavadinimu. Juos sumušė Romos konsulas Kvintas Opimijus (Quintus Opimius). 125-124 m. pr. m. e. vėl prasidėjo konfliktas tarp romėnų ir saluvijų. Sėkmingas Marko Fulvijaus Flako (Marcus Fulvius Flaccus) operacijas pratęsė konsulas Gajus Sekstijus Kalvinas (Gaius Sextius Calvinus)(123-122 m. pr. m. e.), kuris ryžtingai pajungė saluvijus, sunaikino šiauriau Massilijos buvusį pagrindinį jų miestą (dabartinio Entremont vietoje), o netoli jo griuvėsių įkūrė koloniją Aquae Sextiae (dabar - Provanso Eksas). Dalį jų teritorijos perdavė Masalijos gyventojams. Saluvijų karalius Tutomotulas (Tutomotulus), kitaip dar Teutomalijus (Teutomalius), rado prieglobstį pas alobrogus. Nuo tada saluvijai iš istorijos dingo.
Saluvijų žemių miestai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Sostinė netoli dabartinio Entremont, kur kirtosi du svarbūs keliai - maršrutas nuo Diuranso brastų link Alpių perėjų bei maršrutas pakrantėmis, jungęs Italiją ir Ispaniją.
- Tarusco ar Tarasco (dabartinis Taraskonas),
- Arelate (dabartinis Arlis),
- Glanas (dabartinis Saint-Rémy-de-Provence)
- Ernaginas (Ernaginum) (dabartinis Saint-Gabriel, Taraskono dalis).
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Fernand Benoît, "The Celtic oppidum of Entremont, Provence" in Rupert Leo Scott Bruce-Mitford, ed. Recent archaeological excavations in Europe (London, 1975), pp. 227ff.