Saliukis
| Saliukis | |
|---|---|
| |
| Standartas: | Nr. 269, X FCI grupė, 1 sekcija (ilgaplaukiai kurtai) |
| Ūgis (ties ketera) | |
| Patinas: | 58-71 cm |
| Kalė: | 55-67 cm |
| Svoris | |
| Patinas: | 20-30 kg |
| Kalė: | 15-25 kg |
| Savybės | |
| Plaukas: | Trumpas, švelnus, šilkinis, letenos ir šlaunys su karčiais |
| Aktyvumas: | Labai aukštas |
| Intelektas: | Aukštas |
| Temperamentas: | Santūrus, tačiau ne baikštus ar agresyvus, orus, protingas ir nepriklausomas |
| Tinkamumas apsaugai: | Vidutinis |
| Tinkamumas tarnybai: | Vidutinis |
| Vados dydis: | iki 10 |
| Ilgaamžiškumas: | ~12 m. |
Saliukis - FCI pripažinta šunų kurtų veislė.
Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Senovės Egipte (IV–III a. pr. m. e.) liesi ilgakojai šunys naudoti medžioklėje. Egipto aristokratų mėgti saliukiai vaizduoti jų kapų freskose, tapytose prieš 4 tūkstantmečius. Veikiausiai egiptiečių ilgakojai šunys yra kurtų protėviai.
Saliukiai būna įvairių tipų ir tokie skirtumai pageidautini ir būdingi šiai veislei. Skirtumai atsirado dėl ypatingos padėties, kurią saliukiai užėmė pagal arabų tradicijas bei didžiulio Vidurio Rytų šalių ploto, kur saliukiai tūkstančius metų buvo naudojami medžioklei. Iš pradžių kiekviena gentis laikydavo tipinius saliukus, geriausiai prisitaikiusius atitinkamoje vietovėje paplitusių žvėrių medžioklei, tačiau pagal Vidurio Rytų šalių tradiciją saliukiai nebuvo perkami ar parduodami. Jie buvo dovanojami kaip pagarbos ženklas. Tokios europiečiams įteiktos dovanos atkeliavo į Europą iš įvairiausių vietovių.
Britiškasis 1923 metų standartas buvo pirmasis oficialus Europoje patvirtintas saliukių veislės standartas. Jame buvo stengiamasi apibūdinti visus originalius saliukių tipus.
Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šios veislės atstovai palieka grakštumo, simetrijos, greičio ir ištvermės, derančios su jėga ir judrumu, įspūdį.
Kūno ilgis (nuo menčių iki sėdmenų) apytikriai lygus ūgiui ties ketera, nors šuo kartais atrodo ilgesnis, nei yra iš tiesų.
Galva ilga ir siaura, nosis juoda arba rudos kepenėlių spalvos. Dantys ir žandikauliai stiprūs, taisyklinga ir išbaigta žirkliška sankanda. Akys tamsios ar šviesiai rudos ir šviesios, didelės, ovalo formos, tačiau ne pernelyg iškilios. Žvilgsnis orus ir švelnus, atsidavęs ir įžvalgus. Ausys ilgos, apaugusios ilgu šilkiniu plauku, išaugusios aukštai, paslankios, kabančios, priglaustos prie kaukolės.
Krūtinė gili, ilga ir vidutiniškai siaura. Šonkauliai nei statinės formos, nei plokšti.
Uodega ilga, išaugusi žemai ir judesyje natūraliai užriesta, apačia gerai apaugusi ilgu šilkiniu plauku (netankiu). Suaugusių šunų neužriesta aukščiau nugaros linijos, išskyrus tuos atvejus, kai šuo žaidžia. Galiukas turi siekti bent jau kulnus. Priekinės letenos vidutinio ilgio, pirštai ilgi ir gražiai išgaubti, neišskėsti, tačiau tuo pat metu ne kaip katės pėda; visa forma stipri ir lanksti; tarpupirščiai apžėlę.
Saliukio judesiai sklandūs, plaukiantys. Atrodo, kad risčia bėgama be jokių pastangų. Žingsnis lengvas ir besikilnojantis, galūnių judesiai pirmyn ir atgal švelnūs.
Kailis trumpas, švelnus, šilkinis, užpakalinės letenų ir šlaunų dalys apaugusios karčiais, suaugę šunys gali turėti karčiukų ant snukio, šuniukai gali turėti šiek tiek pūkuotus karčiukus ant šlaunų ir pečių. Trumpaplaukių saliukių kailis nesudaro kirpčiukų.
Leidžiama bet kokia spalva ar jų deriniai. Tigrinė spalva nepageidautina.
Elgesys ir temperamentas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Su nepažįstamaisiais santūrus, tačiau ne baikštus ar agresyvus. Orus, protingas ir nepriklausomas.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Apie saliukį Archyvuota kopija 2016-08-14 iš Wayback Machine projekto.
