Salantų senovės gyvenvietė
| Salantų senovės gyvenvietė | |||
|---|---|---|---|
  Salantų senovės gyvenvietė |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Imbarės seniūnija | ||
| Plotas | 6,3 ha | ||
| Naudotas | I tūkstantmetis – II tūkstantmečio I pusė | ||
Salantų senovės gyvenvietė yra šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Salantų miesto teritorijos pietvakariniame pakraštyje, į šiaurę nuo Žvainių pilkapyno, Salanto upės kairiajame krante. Saugotinas kultūros paveldo objektas.
Vieta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įrengta upės slėnio terasoje, kurios ilgis šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi – 460 m, o didžiausias plotis ties viduriu – 150 m. Šiaurinėje dalyje stovi elektros transformatorinė stotis, vakariniu pakraščiu praeina lauko kelias, vedantis iš miesto į ganyklas ir link Gaidžio kalno koplyčios. Teritorija apima apie 6,3 ha dydžio plotą.
Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1970 m. žvalgė Ignas Jablonskis, 2001 m. – Julius Kanarskas. Aptikta kultūrinio sluoksnio pėdsakų: suodžių, anglių, keramikos šukių, akmeninių dirbinių fragmentų.
I. Jablonskio nuomone, šioje vietoje X-XIII a. buvusi legendose minima Gaidžiūnų senovės gyvenvietė, sudeginta kryžiuočių.[1]
Kiti padavimai ir istorijos šaltiniai liudija, kad čia buvęs Skilandžių kaimas, kurio sodybos po valakų reformos XVI a. II pusėje buvo perkeltos ant aukštumos, šalia Skilandžių (Salantų) dvaro, ir davė pradžią XVII a. atsiradusiam Salantų miestui.[2]
Gyvenvietė datuojama I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio I puse.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Ignas Jablonskis. Ką mena Gaidžio kalnelis. – Švyturys – 1971 m. sausio 30 d.
- ↑ Žvainių senovės gyvenvietė. Kultūros paveldo objekto dosjė. – Parengė Julius Kanarskas. – Salantai, 2004. – Salantų regioninio parko direkcijos paveldosaugos rankraštynas