SPG-9

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
SPG-9 Kopjo
Tipas stovinis prieštankinis granatsvaidis
Variantai SPG-9M, SPG-9D ir kt.
Konstruktorius V. Silinas, A. Aleksejevas
Šalis TSRS, Rusija
Sukurtas 1984, Bazalt
Gamintas 1985
Naudotas nuo 1963
Kalibras, mm 73
Šaudymo sparta, n/min. 6
Svoris, kg 47,6
Ilgis, mm 2110
Vamzdžio ilgis, mm 670
Pradinis greitis, m/s 435 (PG-9, pradžioje), iki 700 (įsibėgėjus)
Taikymo tolis, m 800
Maks. šūvio nuotolis, m 1300, specialia skeveldrine granata – 4500
Mechanizmas rankinis užtaisymas
Dėtuvė 1 granata
SPG-9 Tulos muziejuje

SPG-9 Kopjo (rus. СПГ-9 Копьё), 6G6 (rus. 6Г6, GRAU indeksas) – tarybinis stovinis prieštankinis granatsvaidis. Į ginkluotę priimtas 1963 m. Įgula – 4 žm., jie gali pernešti išardytą (žygio padėtyje) granatsvaidį didelius nuotolius, o sudėtą (kovinėje padėtyje) – perkelti iš vienos vietos į kitą keičiant ugnies pozicijas.

Vėliau granatsvaidžiui sukurta skeveldrinė priešpėstinė granata.

Modifikacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Desantinis granatsvaidis SPG-9D (rus. СПГ-9Д) (GRAU indeksas – 6Г7)
  • Modernizuotas granatsvaidis SPG-9M (rus. СПГ-9М) (GRAU indeksas – 6Г13)
  • Modernizuotas desantinis granatsvaidis SPG-9DM (rus. СПГ-9ДМ) (GRAU indeksas – 6Г14)
  • Modifikacija su naktiniu taikikliu PGN-9 (rus. ПГН-9) (GRAU indeksas – 1ПН52) – SPG-9N, SPG-9DN, SPG-9MN ir SPG-9DMN
  • 73 mm kalibro lygiavamzdis pabūklas 2A28 Grom – naudotas kaip pabūklas pėstininkų kovos mašinose BMP-1. Sukurtas SPG-9M bazėje.

Granatsvaidžio šaudmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • PG-9V (ПГ-9В; GRAU indeksas 7П3) – su prieštankine granata PG-9 (ПГ-9)
  • OG-9V (ОГ-9В; GRAU indeksas 7П4 – su skeveldrine granata OG-9 (ОГ-9)
  • OG-9VM (ОГ-9ВМ; GRAU indeksas 7П4М) – su skeveldrine granata OG-9M (ОГ-9М)
  • OG-9VM1 (ОГ-9ВМ1; GRAU indeksas 7П4М1) – su skeveldrine granata OG-9M1 (ОГ-9М1)
  • PG-9VS ('ПГ-9ВС; GRAU indeksas 7П14) – su prieštankine granata PG-9S (ПГ-9С)
  • PG-9VS1 (ПГ-9ВС1; GRAU indeksas 7П20) – su prieštankine granata PG-9S1 (ПГ-9С1)
  • PG-15V (ПГ-15В) – pabūklui 2A28 Grom

Techninės taktinės charakteristikos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Granatsvaidžio masė:
    • su taikikliu – 49,5 kg
      • trikojo stovo masė – 12 kg
      • ratinio stovo masė (SPG-9D) – 14 kg
  • vamzdžio ilgis: 1850 mm
  • šaudmens ilgis: 1115 mm (PG-9V) ir 1062 mm (OG-9V)
  • granatsvaidžio ilgis: 2110 mm
  • granatsvaidžio plotis: 1055 mm (kovinėje padėtyje)
  • granatsvaidžio aukštis: 820 mm
  • vamzdžio pakilimo kampas: +7° (PG-9V), +25° (OG-9V)
  • horizontalaus taikymo kampas: ±15°
  • pradinis granatos greitis: 435 m/s (PG-9V), 316 m/s (OG-9V)
  • didžiausias granatos greitis: 700 m/s
  • šarvų pramušamoji geba:
    • šaudmuo PG-9V – 300 mm
    • šaudmuo OG-9VS – 400 mm
  • Didžiausias šūvio nuotolis: 1300 m
  • Tiesaus šūvio nuotolis: 800 m
  • Optinis taikiklis: PGO-9 (didinimas 4,2 karto)
  • Naktinis taikiklis: PGN-9 (infraraudonasis)
  • Šaudymo sparta: iki 6 šūv./min.
  • Įgula: 4 žmonės (vadas, taikytojas, užtaisytojas, šaudmenų padavėjas)

Šalys naudotojos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rumunijos kareiviai su AG-9 (pagal licenciją gaminamas rumuniškas SPG-9 variantas) žygio padėtyje.
Mongolijos kareiviai demonstruoja SPG-9 granatsvaidį Afganistano kareiviams šaudykloje netoli Darulamano pėstininkų mokyklos Kabule.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Болгария подарила Афганистану советское оружие[neveikianti nuoroda] // РБК от 21 августа 2002
  2. HISTORY OF „ARSENAL“ AND BRIEF DESCRIPTION OF ITS ACTIVITY Archyvuota kopija 2014-03-07 iš Wayback Machine projekto. / oficiali ginklų gamyklos "Arsenal Ltd. " svetainė
  3. http://www.youtube.com/watch?v=GK6e_rw85So
  4. [1] Archyvuota kopija 2016-04-03 iš Wayback Machine projekto.
  5. HSBA Arms and Ammunition Tracing Desk. SPLA-N weapons and equipment, South Kordofan, December 2012. Small Arms Survey, 2013, p.9
  6. Hennessey, Patrick. The Junior Officers' Reading Club. Penguin Publications, 2009, p.272
  7. Kemp, Colonel Richard and Hughes, Chris, Attack State RED, Penguin Books Ltd, London, 2010, pp.325-334.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]