Sėklagūbris
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sėklagūbris (lot. caruncula; angl. caruncle, elaiosome) - nedidelis mėsingas aliejingas sėklos priedas, būdingas kai kurių rūšių augalams. Sėklagūbriai turi daug riebalų ir baltymų. Sėklagūbrių forma yra gana įvairi. Sėklagūbriai nuo sėklamakščių skiriasi dydžiu - sėklamakštės gaubia visą ar beveik visą sėklą, o sėklagūbriai - nedidelę sėklos dalį.
Sėklagūbriai yra prisitaikymas mirmekochorijai (mutualizmo rūšis), nes maistingi sėklagūbriai traukia skruzdėles, kurios sėklas su sėklagūbriais nešasi į skruzdėlynus, kur sėklagūbriais maitina savo lervas, o pačias sėklas išmeta į skruzdėlyno atliekyną. Atliekyne žemė būna patręšta skruzdėlių išmatomis ir skruzdėlių lavonėliais, tad tai gera vieta sėkloms sudygti.
Augalai su sėklagūbriais [taisyti]
- Kanadinė sangvinarija (Sanguinaria canadensis)
- Trilijos (Trillium)
- Auskarėliai (Dicentra)
- Rūteniai (Corydalis)
- Didžioji ugniažolė (Chelidonium majus)
- Kiškiagrikis (Luzula)
- Karpažoliniai (Euphorbiaceae)
Sėklos su sėklagūbriais [taisyti]
Nuorodos [taisyti]
- Dagys J. (1985) Augalų anatomija ir morfologija. V.: Mokslas. (žr. p.329)