Sėklagūbris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Didžioji ugniažolė. Apatiniame dešiniame kampe parodytos sėklos su sėklagūbriais.

Sėklagūbris (lot. caruncula; angl. caruncle, elaiosome) - nedidelis mėsingas aliejingas sėklos priedas, būdingas kai kurių rūšių augalams. Sėklagūbriai turi daug riebalų ir baltymų. Sėklagūbrių forma yra gana įvairi. Sėklagūbriai nuo sėklamakščių skiriasi dydžiu - sėklamakštės gaubia visą ar beveik visą sėklą, o sėklagūbriai - nedidelę sėklos dalį.

Sėklagūbriai yra prisitaikymas mirmekochorijai (mutualizmo rūšis), nes maistingi sėklagūbriai traukia skruzdėles, kurios sėklas su sėklagūbriais nešasi į skruzdėlynus, kur sėklagūbriais maitina savo lervas, o pačias sėklas išmeta į skruzdėlyno atliekyną. Atliekyne žemė būna patręšta skruzdėlių išmatomis ir skruzdėlių lavonėliais, tad tai gera vieta sėkloms sudygti.

Augalai su sėklagūbriais[taisyti | redaguoti kodą]

Sėklos su sėklagūbriais[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Dagys J. (1985) Augalų anatomija ir morfologija. V.: Mokslas. (žr. p.329)