Sėjamoji gražgarstė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Eruca sativa
Eruca sativa 1 IP0206101.jpg
Sėjamoji gražgarstė (Eruca sativa)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Dilenijažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Dilleniidae)
Šeima: Bastutiniai
(Wikispecies-logo.svg Brassicaceae)
Gentis: Gražgarstė
(Wikispecies-logo.svg Eruca)
Rūšis: Sėjamoji gražgarstė
(Wikispecies-logo.svg Eruca sativa)

Sėjamoji gražgarstė (lot. Eruca sativa) – bastutinių (Brassicaceae) šeimos žolinių augalų rūšis.

Botaninis apibūdinimas[taisyti | redaguoti kodą]

30−60 cm aukščio vienmetis augalas. Stiebas stačias, šakotas, truputėlį palinkęs. Lapai lancetiški, karpytais pakraščiais. Žiedynas – ilga reta šluotelė. Žiedai šviesiai geltoni, kartais ryškiai geltoni su violetinėmis gyslelėmis. Vainiklapiai dukart ilgesni už taurėlapius. Vaisiusankštis, pailga, su išsipūtusiomis siūlėmis, ryški išilginė 2-3 cm ilgio siūlė ir ilgas kardiškas snapelis. Sėklos šviesiai rudos, išsidėsčiusios dviem eilėmis, suspausto ovalo formos.

Žydi ir vaisius subrandina gegužės-birželio mėnesiais.

Paplitimas ir ekologija[taisyti | redaguoti kodą]

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Savaime auga Šiaurės Afrikoje, Pietų ir Centrinėje Europoje; Azijoje paplitusi nuo Mažosios iki Vidurinės Azijos ir Indijos. Lietuvoje savaime neauga.

Daug kur pradėta auginti kaip salotinė kultūra, ypač plačiai kultivuojama Italijoje. Gerai auga ir atšiauresnėse sąlygose, pavyzdžiui, Šiaurės Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Gerai auga sausoje, purioje dirvoje.

Gražgarstės lapus graužia kai kurių rūšių drugelių vikšrai.

Augalinė žaliava[taisyti | redaguoti kodą]

Cheminė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

Sėklose yra daugiau nei 1 % eterinio aliejaus, kuriam išskirti reikalinga paruošiamoji fermentacija. Pagrindinė sudedamoji dalis - garstyčių aliejus. Be to, sėklose būna 25−34 % pusiau išdžiūvančio aliejaus, kurio sudėtyje vyrauja erukinė rūgštis (20−44 %), o taip pat yra linolo rūgšties (12−24,9), linoleno rūgšties (iki 17 %), oleino rūgšties (iki 18 %) ir kitų rūgščių; taip pat yra steroidų, tioglikozidų. Antžeminėje augalo dalyje susikaupia alkaloidų ir flavanoidų.

Farmakologinės savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Antžeminė dalis pasižymi diuretinėmis, antibakterinėmis, laktogeninėmis savybėmis ir virškinimą gerinančiu poveikiu.

Reikšmė ir naudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Jau Romos imperijoje buvo vartojama kaip afrodiziakas, tačiau iki XX amžiaus gražgarstės nebuvo auginamos ir kultūrinamos. Nebuvo ir moksliškai tyrinėjamos.

Gražgarsčių skonis yra sodrus, aštrokas. Daugiausia vartojamos salotoms ir kaip daržovinis mėsos ir miltinių gaminių priedas. Slovėnijos pakrančių regione dedamas į sūrio čeburekus. Italijoje gana dažnai vartojama gardinti picas: paprastai pjaustytų gražgarsčių barstoma baigiant kepti arba tik iškepus picą. Dažnai vartojama drauge su kitais prieskoniais ar vietoje jų. Kaip salotos valgomi jauni lapai, subrendusios sėklos kartais vartojamos kaip garstyčios.