Sąmonės filosofija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Sąmonės filosofijafilosofijos šaka, nagrinėjanti protą, mintis, sąmoningumą ir proto ryšį su kūnu, ypač smegenimis. Ko gero svarbiausias šios filosofijos srities nagrinėjamas klausimas yra sąmonės ir kūno santykio problema.

Sąmonės ir kūno santykio problema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis šioje srityje dirbančių filosofų tikslas yra išsiaiškinti proto prigimtį ir kaip protas veikia ir yra veikiamas kūno. Pačią problemą galima nusakyti šiais klausimais: Kaip tokios skirtingos sistemos, kaip protas ir sąmonė, gali sąveikauti tarpusavyje? Kokie yra jų sąveikos principai ir dėsniai? Kaip sąmoningos mintys ir jausmai gali atsirasti iš pilkos masės vadinamos smegenimis, kuriuose vyksta vien elektrocheminiai procesai? Kaip sprendimai, norai ar įsitikinimai gali priversti kūną judėti būtent taip, o ne kitaip? Ar sąmonė, mintys ir jausmai yra kažkas šalia smegenyse vykstančių fizinių procesų, ar tai yra tie fiziniai procesai? Egzistuoja dvi pagrindinės filosofijos kryptys bandančios išspręsti šias problemas: dualizmas ir monizmas.

Dualizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Renė Dekartas sukūrė plačiausiai žinomą dualizmo versiją

Dualizmas yra požiūris, kad sąmonėje vykstantys procesai kai kuriais aspektais nėra fiziniai. Dažniausiai naudojamas argumentas už dualizmą yra daugelio žmonių intuicija, kad jų asmenybė, siela ir protas yra kažkas daugiau nei vien smegenys. Sąmonė atrodo kaip kažkokios kitos formos materija, nes turi savybių, kurių joks kitas materialus daiktas neturi. Dauguma modernių filosofų mano, kad tokios intuicijos, kaip ir daug kitų, gali būti neteisingos ir todėl geriau yra pasikliauti empiriniais stebėjimais, kritiniu mąstymu, moksliniais metodais ir pan.

Renė Dekartas detaliau aprašė intuicija paremtą argumentą. Čia yra pateikiama sutrumpinta jo versija: Setas turi aiškią savo proto, kaip mąstančio daiktą, neturinčio jokios erdvinės išraiškos (jo negalima pamatuoti, kaip yra matuojamas ilgis, svoris ir pan.), idėją. Jis taip pat turi aiškią savo kūno, turinčio erdvinę išraišką, bet negalinčio mąstyti, idėją. Todėl kūnas ir sąmonė turi radikaliai skirtingas savybes ir yra du atskiri dalykai. Kai kurie filosofai kritikuoja šį argumentą, nes jis pasikliauna prielaida, kad Seto kūno ir proto kaip "aiškių ir skirtingų" idėjų atskyrimas būtinai yra teisingas.

Kitas argumentas už dualizmą sako, kad jei protas būtų pilnai priklausomas nuo smegenų, o smegenys nuo biochemijos, o biochemija nuo bereikšmių atomų kitimų, mes neturėtume jokios priežasties manyti, kad mūsų mintys gali būti nuosekliai pagrįstos. Išeitų, kad net jei natūralizmas ir yra tiesa, nebūtų kaip to žinoti.

Vakarų filosofijoje ankstyviausios dualistinės idėjos yra randamos Platono ir Aristotelio raštuose, bet geriausiai žinomą versiją sukūrė Renė Dekartas. Jis taip pat suformulavo sąmonės ir kūno problemą tokia forma, kokia ji egzistuoja ir dabar.

Monizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Eliminatyvinis materializmas teigia, kad dabartinis mūsų tikėjimas sąmonės reiškiniais yra analogiškas atgyvenusioms senovės teorijoms kaip geocentrinis visatos modelis

Priešingai nei dualizmas, monizmas teigia, kad nėra fundamentalaus sąmonės ir kūno atsiskyrimo. Šiuo metu populiariausias yra fizikalistinis monizmas, kuris daro prielaidą, kad visa egzistuojanti materija yra fizinė, todėl ir sąmonę galima paaiškinti fiziniais procesais. Kai kurie šio požiūrio atstovai, kaip John Smart ir Ullin Place teigia, kad sąmonės įvykių rūšys (pvz., skausmas) yra identiškos smegenyse vykstančių fizinių procesų rūšims. Kitaip tariant, jausmas J yra vienas ir tas pats kaip smegenų būsena B. Pagrindinė šios teorijos kritika yra, kad ne tik žmonės, bet ir gyvūnai gali jausti tokius jausmus kaip skausmas. Atrodo neįtikima, kad visi šie skirtingi organizmai bejausdami skausmą turėtų identišką smegenų būseną.

Eliminatyvinis materializmas teigia, kad mūsų tradicinis sąmonės supratimas ("folk psichologija") yra neteisingas ir kai kurios sąmonės būsenos, kuriomis daugelis žmonių tiki, tiesiog neegzistuoja. Todėl, pasak kai kurių šios pozicijos gynėjų, niekada nebus rastas aiškus mokslinis paaiškinimas tokiems "folk psichologijos" terminams kaip tikėjimas ar troškimas, nes jie yra prastai apibrėžti. Dėl šių priežasčių prasmingiau yra psichologijos koncepcijas vertinti pagal tai, kaip gerai jos gali būti privestos prie biologijos, o ne atvirkščiai. Kai kurie eliminatyvinio materializmo šalininkai mano, kad "folk psichologija" daro klaidą bandydama paaiškinti sąmonę lingvistiniais terminais ir kad ilgainiui kitokie nervų sistemos modeliai (pvz., sudaryti iš vektorių ir matricų) tiksliau paaiškins, kaip veikia smegenys.

Dvidešimtame amžiuje, ypač pirmoje pusėje, sąmonės filosofijoje dominavo biheviorizmas. Psichologijoje bihevioristinių teorijų atstovai teigia, kad vienintelis dalykas, kurį verta tirti yra žmogaus elgsena, tuo tarpu daryti prielaidas apie giluminius psichikos procesus negalima. Panašiai filosofijoje išsivystė teorija, kad teiginiai apie vidinį protinį gyvenimą yra nepatvirtinami ir bereikšmiai. Todėl bihevioristams sąmonės būsenos (pvz., džiaugsmas) yra tiktai elgesio apibūdinimas, o ne vidiniai išgyvenimai. Dvidešimto amžiaus antroje pusėje biheviorizmo įtaka sumažėjo dėl kelių suvoktų problemų. Pavyzdžiui, galvos skausmą patiriantis žmogus nebūtinai turi tai parodyti savo elgesiu, bet tai nereiškia, kad jam galvos neskauda.

Lingvistinė sąmonės ir kūno santykio problemos kritika[taisyti | redaguoti kodą]

Kai kurie filosofai, kaip Ludwig Wittgenstein, atmeta sąmonės ir kūno santykio problemą kaip iliuzinę. Pasak jų, klausti, kaip sąmonė dera su biologinėmis būsenomis, yra klaidinga. Reiktų tiesiog priimti faktą, kad žmogaus patirtis gali būti nusakoma dviem būdais: sąmonės ir biologiniais žodynais. Bandant paaiškinti ką nors biologinio sąmonės žodynu (arba atvirkščiai) iškyla iliuzinių problemų, nes žodynas naudojamas netinkamame kontekste.

Sąmonės filosofija ir mokslas[taisyti | redaguoti kodą]

Frenologija buvo vienas iš pirmųjų bandymų susieti sąmonės funkcijas su konkrečiomis smegenų dalimis.

Biologijoje, kaip ir apskritai moderniuose gamtos moksluose, vyrauja materializmas. Studijų objektai, visų pirma, yra fiziniai procesai, kurie yra laikomi elgsenos ir mąstymo pagrindu. Biologija vis sėkmingiau aiškina sąmonės reiškinius ir kol kas nėra empirinių reiškinių, kurie paneigtų fundamentalią kai kurių biologijos sričių prielaidą: "žmoguje negali būti pasikeitimų sąmonės būsenose be pasikeitimų smegenų būsenose. "

Kompiuterių mokslas taip pat yra susijęs su sąmonės filosofija. Nuo pat pradžių programuotojai kūrė programas, kurios leidžia kompiuteriui atlikti užduotis, kurių atlikimui organinės būtybės naudoja sąmonę. Paprastas pavyzdys būtų daugyba. Bet kompiuteris nenaudoja sąmonės daugybos veiksmui atlikti. Iškyla klausimas, ar kompiuteriai kada nors turės tai, ką mes vadiname sąmone?

Taip pat kai kurie kompiuterių mokslininkai mano, kad dirbtinio intelekto tyrinėjimai gali padėti išspręsti sąmonės ir kūno santykio problemą. Jie tiki, kad nuolat kompiuteriuose vykstantis abipusis ryšys tarp techninės įrangos ir programinės įrangos yra panašus į ryšį tarp sąmonės ir kūno, todėl nauji atradimai kompiuterių moksle gali padėti išspręsti ir sąmonės ir kūno santykio problemą.