Sąžiningumas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Sąžiningumas (nuo žodžio sąžinė) – dorovės principas, viena iš pamatinių doro elgesio nuostatų. Apima sąžinės klausymąsi ir elgimąsi pagal jos „priesakus“, tiesos sakymą, garbingą elgesį kitų asmenų atžvilgiu ir kt.

Sąžiningumo principas teisėje[taisyti | redaguoti kodą]

Sąžiningumo (angl. integrity) principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus.[1] Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti.[2] Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas.

Sąžiningumas minimas įvairiuose teisės aktuose, pavyzdžiui, LR Civiliniame kodekse ir Valstybės politikų elgesio kodekse. Pastarajame pažymima, kad valstybės politikas viešajame gyvenime turi vadovautis teisingumo, skaidrumo, viešumo, atsakomybės ir sąžiningumo principais, einant pareigas laikytis aukščiausių elgesio standartų, vengti situacijų, galinčių sukelti visuomenėje abejonę.[3] Lietuvos teismai taip pat ne kartą analizavo sąžiningumo principo turinį.

Pasaulinis sąžiningumo indeksas[taisyti | redaguoti kodą]

Pasaulinis sąžiningumo indeksu (angl. Global Integrity Index) vertinami pagrindiniai nacionalinio lygmens antikorupciniai mechanizmai, jų efektyvumas ir atvirumas piliečiams.[4] Kiekvienoje tyrime dalyvaujančioje šalyje yra vertinami 3 aspektai: teisės aktai ir institucijos, kurios skatina viešąją atsakomybę ir korupcijos mažinimą, šių priemonių efektyvumas ir prieinamumas piliečiams. Pavyzdžiui, 2009 metais buvo vertintos šešios sritys: pilietinė visuomenė ir žiniasklaida (informacijos prieinamumas, pilietinės organizacijos), rinkimai (piliečių aktyvumas rinkimuose, rinkimų finansavimas), valdžios atskaitomybė (biudžeto sudarymas, įstatymų leidyba), administracinės ir civilinės paslaugos (pranešėjų apsauga, viešieji pirkimai), stebėsena ir reguliavimas (mokesčių ir kitos audito institucijos), antikorupcinė veikla (antikorupcinių įstatymų leidyba, organizacijų veikla). Įvertinimus atlieka kiekvienos šalies specialistai, jie sumuojami į bendrą sąžiningumo indeksą.

Pasaulinis sąžiningumo indeksą kurianti organizacija „Global Integrity“ valstybes pagal indekso rezultatus skirsto į 5 grupes: Labai stiprios (90+), Stiprios (80+), Vidutinės (70+), Silpnos (60+), labai silpnos (<60). 2008 metais Lietuvai skirti 74 balai iš 100. Geriausiai įvertinti antikorupciniai įstatymai, prasčiausiai – pranešėjų apsauga ir įstatymų įgyvendinimas.[5]

Akademinis nesąžiningumas[taisyti | redaguoti kodą]

Akademinis nesąžiningumas siejamas su reikalavimų ir taisyklių, kurių turi laikytis akademinės bendruomenės nariai, pažeidimais.[6] Tai gali būti plagijavimas, falsifikavimas, sukčiavimas ir pan. Akademinį nesąžiningumą analizuojanti literatūra pažymi, kad netyčinės klaidos, nuomonių, interpretavimo skirtumai nėra priskiriami akademiniam nesąžiningumui.[7]

Akademinio nesąžiningumo priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Akademinį nesąžiningumą tiriantys mokslininkai paprastai išskiria kelias tokio nesąžiningumo priežasčių grupes. Pavyzdžiui, tyrėjai Trevor S. Harding, Donald D. Carpenter, Susan M. Montgomery, Nicholas H. Steneck iš Ketteringo ir Mičigano universitetų apibendrinę kelių tyrimų rezultatus pažymi, kad akademinį nesąžiningumą sąlygoja demografinės, psichologinės ir situacinės priežastys.[8] Nors tyrimai nerodo didelės demografinių charakteristikų įtakos akademiniam nesąžiningumui, pastebima, kad moterys rečiau nei vyrai linksta sukčiauti mokymo įstaigose, jų nuostatos akademinio nesąžiningumo atžvilgiu dažniau yra neigiamos. Taip pat pažymima, kad akademinį nesąžiningumą gali lemti įsitraukimas į subkultūras, šeimos spaudimas siekti aukštų įvertinimų, jų lūkesčiai, dėstytojų kompetencijos.

2011 Lietuvos studentų sąjunga atliko tyrimą „Neteisėta akademinių rašto darbų apyvarta: reiškinio paplitimo mastas ir priežastys Lietuvos aukštosiose mokyklose“. Apibendrinus gautus rezultatus darbų pirkimo priežastys buvo suskirstytos į dvi grupes- asmenines (vidines) ir išorines:

  • Vidines/asmenines - tinginiauja, nenori patys dirbti, nesupranta dalyko, neskiria laiko į jį daugiau pasigilinti, nemoka susiplanuoti laiko/ nespėja, reikalingas tik diplomas, žino, kad dėstytojas/-a nepastebės, kad darbas nupirktas, nebus jokių pasekmių.
  • Išorines - lengviau nusipirkti, nei parašyti pačiam/pačiai, dalykas per sunkus, per sudėtinga medžiaga, dėstytojai užduoda per daug darbo, dirba, studijos antroje vietoje, dalykas kuriam rašomas tas rašto darbas nereikalingas studijuojamai specialybei, dalyko dėstytojui nerūpi kas tame rašto darbe parašyta.

Akademinio nesąžiningumo tyrimai[taisyti | redaguoti kodą]

Akademinio nesąžiningumo tyrimai leidžia planuoti, kurti bei įgyvendinti prevencines priemones. Tačiau tyrimų rezultatai dažnai priklauso nuo tyrimo metodologijosduomenų rinkimo metodų, imties, duomenų rinkimo proceso. Remiantis įvairiais tyrimais, akademinis nesąžiningumas tarp JAV kolegijų studentų gali būti paplitęs nuo 9% iki 95%.[9] 2002 m. Kalifornijos valstijos Lupton universitetas ir Centrinis Vašingtono Chapman universitetas JAV atliko Rusijoje ir JAV verslą studijuojančių studentų apklausą apie akademinį sukčiavimą. Remiantis rezultatais, 55% JAV studentų ir 64% Rusijos studentų prisipažino sukčiavę, 69% Rusijos studentų teigė manantys, kad jų kolegos taip pat sukčiauja per egzaminus. Tuo metu taip teigiančių JAV studentų buvo 24%.[10]

Lietuvoje jaunimo sąžiningumą, sąžiningo elgesio priežastis, jo paplitimą 2011 metais tyrė „Transparency International“ Lietuvos skyrius.[11] Rezultatai rodo, kad nesąžiningas elgesys labiausiai paplitęs mokyklose (47 proc.), universitetuose (38 proc.), mažiausiai- šeimoje (10 proc.), o labiausiai paplitusios nepiniginės nesąžiningumo išraiškos- melas siekiant apsaugoti kitus (94 proc.), melas, siekiant asmeninės naudos (79 proc.), susitarimo „paslauga už paslaugą“ vykdymas (76 proc.), įsidarbinimas pasinaudojant pažintimis (60 proc.). Dauguma Lietuvos jaunimo tiek mokykloje, tiek studijų metu nusirašinėja (atitinkamai 88 proc. ir 60 proc.), duoda nusirašyti (atitinkamai 87 proc. ir 72 proc.), naudojasi paruoštukais („špargalkėmis“) (atitinkamai 79% ir 69%). Anot respondentų, daugiausiai įtakos nesąžiningam jaunimo elgesiui turi žiniasklaida (49 proc.), šalies politika (48 proc.) ir šalies ekonomika (36 proc.), sąžiningam- šeima (76 proc.), draugai (69 proc.), švietimo sistemos atstovai (35 proc.). Svarbiausiomis vertybėmis respondentai įvardino šeimą, sąžiningumą ir aukštąjį išsilavinimą, mažiausiai svarbiomis- turtą, prestižinę profesiją ir visuotinį pripažinimą. Nors 82 proc. apklaustųjų pripažįsta, kad antikorupcinis švietimas yra reikalingas, tokio tipo programose mokymo įstaigose dalyvavo 9 proc.

Akademinio nesąžiningumo tipai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Nusirašinėti nuo kito mokinio, studento
  • Pirkti (rašto) darbus
  • Naudotis paruoštukais („špargalkėmis“) ar kitų parengtais užduočių sprendimo būdais
  • Atsiskaityti (laikyti egzaminą, kontrolinį ir pan.) už kitą mokinį, studentą
  • Pirkti užduotis
  • Pirkti užduočių sprendimo būdus/atlikimą
  • Papirkti mokytoją, dėstytoją
  • Susidurti su mokytojo, dėstytojo nuolaidžiavimu nustatytai tvarkai (pavyzdžiui, paleisti iš pamokų)
  • Jausti mokytojo, dėstytojo spaudimą jam neoficialiai atsilyginti (pavyzdžiui, pirkti jo leistas knygas)
  • Duoti nusirašyti
  • Plagijuoti (kopijuoti referatus, kitokius kitų asmenų darbus ir pateikti juos kaip savus)
  • Klastoti dokumentus (ligos raštelį, įrašyti pažymius į dienyną ir pan.)
  • Rengti rašto darbus už atlygį[12]


Plagijavimas yra prilyginamas intelektinės nuosavybės vagystei. Ši veika kriminalizuota daugelyje valstybių, taip pat ir Lietuvoje. LR Baudžiamojo kodekso 191 str. be kitų bausmių numato ir laisvės atėmimą iki dvejų metų asmeniui, kuris savo vardu išleido arba viešai paskelbė svetimą literatūros, mokslo ar meno kūrinį (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes) arba jo dalį.[13]

Prevencija[taisyti | redaguoti kodą]

Siekiant sumažinti akademinį nesąžiningumą yra kuriamos įvairios prevencinės priemonės, pavyzdžiui, etikos kodeksai, pastebėtų pažeidimų pranešimų formos[14] arba vidaus tvarkos taisyklės. LR Švietimo įstatyme yra numatyta, kad moksleiviai turi laikytis mokinio elgesio normų, kurias nustato mokyklos. Jos apibrėžia mokinių teises ir pareigas, atsakomybę už taisyklių pažeidimus. Pavyzdžiui, Varėnos Matuizų vidurinės mokyklos mokinio elgesio taisyklės draudžia nusirašinėti. Pažeidus taisykles yra skiriamos įvairios nuobaudos – nuo papeikimo iki pašalinimo iš mokyklos.[15] JAV yra įkurtas tarptautinis akademinio sąžiningumo centras. Jo pradžia siejama su 1992 m. Rutgers universitete vykusia konferencija, kuomet vienas iš centro steigėjų pristatė akademinio nesąžiningumo tyrimą. Pasibaigus konferencijai buvo nuspręsta įsteigti Tarptautinį akademinio sąžiningumo centrą. Pagrindinė šio centro užduotis teikti informaciją apie akademinį sąžiningumą ir įvairiais būdais skatinti tai tarp mokymo įstaigų.[16] Lietuvos studentų sąjunga vykdė projektą „Skaidrios studijos“. Jo metu buvo suorganizuota konferencija apie akademinę korupciją, kurios metu akademinės bendruomenės nariai skaitė pranešimus, vyko diskusija.[17] 2009 m. taip pat buvo paskelbtas rašto darbų „Skaidrios studijos“ konkursas. Šiuo konkursu siekta paskatinti studentus domėtis akademinės korupcijos reiškiniu, jo pasekmėmis.[18]


Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]