Rytų Vengrijos karalystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Keleti Magyar Királyság
Rytų Vengrijos karalystė
Blason louis II de Hongrie.svg
1526 – 1570 Flag of Transylvania before 1918.svg

Herbas of

Herbas

Location of
Karalystė (ruda) 1550 m.
Sostinė Buda (1526-1541), Alba Julija (1541–1570)
Kalbos lotynų, vengrų, rumunų
Valdymo forma Monarchija
Vengrijos karaliai
 1526-1540 Jonas Zapojajis
 1540–1570 Jonas Zigmantas Zapojajis
Era Naujieji laikai
 - Vengrijos skilimas 1526
 - Spejerio sutartis 1570 m.

Rytų Vengrijos karalystė (veng. Keleti Magyar Királyság) − dabartinis pavadinimas, skirtas apibūdinti 15261570 m. pilietinio karo metu susidariusiai Zapojajų šeimos kontroliuotas teritorijas Vengrijos karalystės rytuose. Ji kontroliavo pagrindinę karalystės dalį su sostine Buda, bet po 1541 m. jai liko tik teritorijos dabartinėje vakarų Rumunijoje (Transilvanijos, Krišanijos, Maramurešo, Banato regionai) bei Vengrijos rytinis pakraštys.

Pavadinimas Rytų Vengrija naudojamas patogumo dėlei, kadangi tuo metu karalystė oficialiai vadinosi Vengrijos karalyste, kaip ir jos priešininkė Karališkoji Vengrija.

Raida[taisyti | redaguoti kodą]

Po vengrams nesėkmingo 1526 m. Mohačo mūšio ir Vengrijos karaliaus Vladislovo II mirties, nebeliko įpėdinio. Bohemija ir Kroatija, tuo metu buvusios dinastinėje unijoje su Vengrija, karaliumi išrinko Habsburgą Ferdinandą I, kuris buvo vedęs Vladislovo dukrą Oną. Vengrija nesekė šiuo pavyzdžiu, kuomet lapkričio mėn. Vengrijos sostinėje Budoje didelė dalis didikų Vengrijos karaliumi išrinko tuo metu įtakingiausią karalystės asmenybę, Transilvanijos vaivadą Joną Zapojajį. Netrukus po to (gruodžio mėn.) kita dalis Vengrijos didikų Pošonoje Vengrijos karaliumi išrinko Ferdinandą.

Dviejų karalių išrinkimas Vengrijoje pradėjo pilietinį karą, o karalystės padalinimas į dvi dalis buvo oficialiai pripažintas 1538 m. Grosvardaino sutartimi. Zapojajis valdė didžiąją dalį karalystės ir pripažintas Vengrijos karaliumi, kai tuo tarpu Ferdinandas gavo valdyti tik vakarines karalystės dalis (dar vadinamas Karališkąja Vengrija): dab. Kroatiją, Slovakiją ir vakarinę Vengriją.

1540 m. mirus Jonui Zapojajui, Rytų Vengriją paveldėjo jo mažametis sūnus Jonas Zigmantas. Už jį realiai valdė jo motina Izabelė Jogailaitė, kuri buvo priversta sudaryti sąjungą su Osmanų imperija. 1541 m. Osmanai perėmė valdžią vakarinėse karalystės dalyse kartu su sostine Buda. Taip atsirado Osmanų Vengrija. Rytų Vengrija buvo priversta perkelti sostinę į Transilvaniją, į Albą Juliją (Gyulafehérvár). Tai lėmė visos politinės sistemos pertvarkymą.

1549 m. prasidėjo atviras karas tarp Rytų ir Vakarų Vengrijų. Habsburgai ne kartą įsiveržė į Rytų Vengriją ir apsupo jos sostinę. 1551 m. Izabelė su sūnumi atsisakė sosto ir išvyko iš šalies. Tačiau čia įsikišo Osmanų sultonas Suleimanas Puikusis, kuris iki 1556 m. atkariavo Rytų Vengriją iš Habsburgų ir vėl ją atidavė valdyti Jonui Zigmantui.

1570 m. Spejerio sutartimi Jonas Zigmantas atsisakė Vengrijos sosto, už tai gaudamas Osmanams pavaldaus Transilvanijos kunigaikščio (lot. princeps Transsylvaniae) titulą.