Rozenkreiceriai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Rozenkreicerių ordinas – slapta religinė brolija, XIV a. įkurta vienuolio maldininko Christian Rosenkreutz. Gyvavo iki XVIII a. Brolijos tikslai – siekti visos žmonijos pažangos ir laimės.

Simboliai[taisyti | redaguoti kodą]

Brolijos pavadinimas sudarytas iš žodžių rožė ir kryžius. Kai kurie autoriai žodį kryžius traktuoja kaip „šviesa“. Rozenkreicerių kryžius vaizduojamas X formos, jungia tris raides, kurios sudaro žodį „lux“ – šviesa. „Rožė“ ir „Šviesa“ galėjo būti alchemijos simboliais. Alchemikų veikaluose dažnai naudojamas rožės žiedo atvaizdas. Rožė galėjo būti laikoma paslapties simboliu.

„Dangiškąja rože“ buvo vadinama Dievo motina, o krikščionių ikonografijoje penkios raudonos rožės rožių krūme simbolizavo penkias Jėzaus žaizdas. Pasak paplitusios legendos, rožė atsirado iš krikščionio kankinio kraujo. Tuo pat metu vienas XVIII a. pabaigos autorius aiškino, kad rožė – kuklumo simbolis, o kryžius – šventos sąjungos simbolis.

Įkūrėjas[taisyti | redaguoti kodą]

Ordino įkūrėjas – Christianas Rozenkreiceris (Christian Rosenkreutz). Tikslios gimimo datos nėra, manoma, kad brolijos įkūrėjas gimė tarp 1378 m. ir 1388 m. turtą praradusių dvarininkų šeimoje. Tėvai dėl skurdo vaiką atidavė į vienuolyną, kuriame jis gyveno iki 16 metų, vėliau iškeliavo į Rytus, į šventas krikščionių vietas.

C. Rozenkreiceris kelionėje susipažino su rytietišku okultizmu, ir jo sąmonę užvaldė arabiškas mokslas. Atvykęs į Maroką dvejus metus studijavo magiją ir kabalą. Grįžęs į Vokietiją C. Rozenkreiceris pradėjo burti pasekėjus. Iš pradžių jų tebuvo aštuoni.

Naujosios brolijos įstatuose buvo nurodoma, kad brolija liks slapta 100 metų. Rozenkreiceriai negalėjo veikti atvirai, išskyrus ligonių gydymą. Brolijos nariai susirinkdavo kartą metuose. Kiekvienas brolijos narys turėjo pats susirasti savo įpėdinį ir jį paruošti. Žodis „rosen-kreic“ buvo slaptažodis, kurio pagalba brolijos nariai vienas kitą pažindavo. Vienas iš brolijos tikslų buvo „magiško“ rašto ir kalbos kūrimas.

Rozenkreiceriai netgi slėpė brolijos narių laidojimo vietas. Pasak legendos, C.Rozenkreicerio, neva gyvenusio 106 metus ir mirusio 1494 m., palaikai rasti grotoje. Virš įėjimo į ją neva likęs užrašas „Mane ras po 120 metų“. Ant grotos sienų buvo užrašyti brolijos įstatai. Šios aplinkybės aprašytos XVIII a. knygose.

Mozės brolija[taisyti | redaguoti kodą]

Nežinomas britų autorius, straipsnyje „rozenkreicerystė“ , išspausdintame 14-ame Didžiosios Britanijos enciklopedijos leidinyje teigia, kad slapta religinė rozenkreicerių brolija neva realiai egzistavo daug anksčiau nei XVII a. pradžioje, o Vokietijoje tik įvyko šios brolijos atgimimas.

Kiti autoriai tvirtino, kad rozenkreiceriai egzistavo nuo 1510 m., tačiau šis teiginys liko nepatvirtintas. Patys rozenkreiceriai savo genealogiją kildino iš Mozės, vadindami jį savo broliu. Vienu iš vyriausiųjų rozenkreicerių magistrų buvo laikomas anglų karalienės Elžbietos I astrologas Džonas Di (1527-1608).

Rozenkreiceriai dažnai siejami su alchemija. Reformacijos amžiuje pasklido idėjos apie visišką pasaulio pasikeitimą, tikėta, kad pasirodys ypatingas žmogus, kuris atskleis metalų virsmą ir atskleis visus mokslus. Šių vilčių išsipildymo siekimas ir tapo viena iš pagrindinių priežasčių magų brolijos – rozenkreicerių ir legendos apie juos atsiradimui.

Magų brolijos[taisyti | redaguoti kodą]

Renesanso laikotarpiu kai kurie mokslininkai, siekdami pabrėžti savo autoritetą, prie savo pavardės pridėdavo inicialus RC. Skirtinguose miestuose, skirtingu laikotarpiu pasirodydavo protestantizmo dvasia surašyti manifestai, pasirašyti neva Rozenkreicerių brolijos vardu, kviesdavę sukilti prieš popiežiaus valdžią, musulmonus atversti į krikščionybę ir panašiai. Šie manifestai ir vėliau pasirodę rankraštiniai traktatai kelis kartu buvo perleidžiami, paplito progresyviosios to meto aukštuomenės tarpe Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje ir Italijoje.

Galimai 1570 m. kažkuri magų brolija pradėjo save vadinti Rozenkreicerių brolija. Rozenkreicerių idėjos ypač paplito XVII a. pradžioje. Apie rozenkreicerius buvo kalbama, kad jiem nereikalingas maistas, kad jie gali virsti nematomais ir valdyti dvasias. Brolijos tikslas buvo įsisavinti senovės mokslus, suteikiančius žinias apie neregėtą ilgaamžiškumą, valdovų aprūpinimą brangenybėmis, siekiant palengvinti tautos dalią. Atsirado daug norinčių tapti brolijos nariais, tai patvirtina išlikę rašytiniai šaltiniai. Nepaisant visiško slaptumo, Brolija buvo reklamuojama plačiai paplitusiais leidiniais.

XVII a. kalbėta apie realiai egzistuojančią organizaciją, ar keletą tokių organizacijų. Vėlesnė ordino istorija grindžiama labai įvairiomis legendomis. Europos katalikiškoji valdžia XVII a. pradėjo persekioti asmenis priskirdavusius save Rozenkreicerių brolijai. Rozenkreiceriai kaltinti raganavimu, ryšiais su velniu, magija ir apskritai erezija. Nepaisant to rozenkreicerizmas turėjo įtakos naujų organizacijų formavimuisi, kurios plėtojo progresyvias visuomenines ir mokslines idėjas.

Auksiniai rozenkreiceriai[taisyti | redaguoti kodą]

Rozenkreiceriais buvo laikomi Frensis Bekonas, Dekartas. XVIII a. pabaigoje atsirado daug organizacijų siejųsių save ir kildinusių iš rozenkreicerių. Viena jų - Auksinių rozenkreicerių ordinas. Tačiau rašytiniais dokumentais organizacijos sąsajos su realiai ar neva egzistavusiu ordinu XV-XVIII a. nepatvirtintos. Šios organizacijos filosofija grindžiama siekimu atskleisti žemiškosios laimės ir amžinojo gyvenimo paslaptis, o teosofija – atskleisti dieviškumo paslaptį.

Auksiniams Rozenkreiceriams save priskirdavo alchemikai. Tuo metu vyko masonų ir rozenkreicerių suartėjimas, jų idėjos, siekiai, filosofija, ritualai susipynė. Ordinui vadovavo imperatorius ir vice-imperatorius su neaiškiais įgaliojimais. Ordino nariai buvo suskirstyti į 7 klases, jas sudarė 77 “magai“, 2700 „vyriausieji pirmojo rango filosofai“, 3900 „vyriausieji antrojo rango filosofai“, 3000 ‚jaunesnieji magai“, 1000 „adeptai“, 1000 jaunų ordino narių, nevykdžiųsių savarankiškų veiksmų, neįvardintas kiekis ordino naujokų.

Išnykimas[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1775 m. Ordino centru tapo Berlynas. Ordinas aktyviai plėtojo tamplieriškąją ordino legendą ir į savo gretas viliojo masonų brolijos narius, 1777 m. paskelbė save masoniškojo ordino aukščiausiuoju laipsniu. Ordino nariais buvo gydytojai, teologai mokslininkai, karininkai, aukščiausių buržua ir aukštuomenės sluoksnių atstovai. Šio ordino nariais buvo Fridrichas Vilhelmas II bei, daugelio biografų teigimu, Gėtė[reikalingas šaltinis]. Manoma, kad Mocarto „Stebuklingoje fleitoje“ taip pat kalbama apie rozenkreicerių paslaptis[reikalingas šaltinis]. Po Fridricho Vilhelmo II mirties rozenkreicerių ordinas prarado savo galias ir pradėjo nykti. Ordino gyvavimo pabaiga tokia pat miglota, kaip ir pradžia.

Kita to meto – XVIII a.- organizacija Iliuminatų ordinas. Šis ordinas susiformavo Bavarijos teritorijoje. Nors jėzuitų ordinas buvo išformuotas, bet švietimą, ypač, universitetus vis dar kontroliavo buvę jėzuitai. Siekdamas pasisipriešinti šiai sistemai teologas A.Veischauptas mąstyti apie slapto ordino, kuris daug ką perimtų iš pačių jėzuitų, įkūrimą. A.Veischauptas akcentavo ordino narių disciplinuotumą, gebėjimą tikslo siekti pasinaudojant visomis įmanomomis priemonėmis. Manoma, kad į šį ordiną galėjo pereiti Rozenkreicerių brolijos likę nariai.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos