Romos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Šis straipsnis – apie Italijos miesto, – Romos, – istoriją. Apie senovinės valstybės istoriją žiūrėkite straipsnį Senovės Romos istorija

Miesto įkūrimo legenda[taisyti | redaguoti kodą]

Romos miesto atsiradimas siejamas su legenda apie brolius dvynius Romulą ir Remą, Marso ir vestalės Rėjos Silvijos sūnus, karaliaus Numitoro vaikaičius. Nedoras karaliaus brolis Amulijus paleido naujagimius pintinėje į Tiberio upę. Tačiau kūdikiai išsigelbėjo, kelias dienas juos žindė vilkė, o paskui juos rado ir išaugino piemuo. Įkūręs Romą, Romulas nužudė brolį Remą ir tapo pirmuoju karaliumi. Po Romulo buvo dar šeši karaliai.

Miestas įkurtas 753 m. pr. m. e. balandžio 21 d. Roma buvo įkurta ant Saulės kalvos, kuri vėliau buvo pavadinta Palatino kalva. Pasak legendos, netrukus po miesto įkūrimo romėnai susigaudė, kad neturi žmonių. Tuomet jie nusprendė pagrobti moterų iš sabinų genties, kuri buvo įsikūrusi ant Kapitolijaus kalvos. Iš tiesų pirmą gyvenvietę ant Palatino kalvos įkūrė lotynai, o gyvenvietes ant Kapitolijaus ir Kvirinalės – sabinai atėję iš Apeninų. Gyvenvietės susijungė ir jau VII a. pr. m. e. Roma tapo galingiausiu regiono miestu.

Nuo VI a. pr. m. e. pabaigos iki I a. vidurio Roma buvo respublika. Valdomas imperatorių Augusto, Nerono, Trajano, Adriano ir Marko Aurelijaus ant septynių kalvų išsidėstęs miestas vis stiprėjo. Taigi, Roma įsikūrė ant septynių kalvų: Palatinas, Aventinas, Kapitolijus, Kvirinalė, Eskvilinas, Celijus, Viminalė. Anksčiau jos buvo vadinamos Romėnų dievų garbei: Mėnulio, Merkurijaus, Veneros, Marso, Jupiterio, Saturno. Manoma, kad prieš įkuriant Romą ant kiekvienos kalvos buvo savita gyvenvietė.

Palatino kalva, ant kurios įkurtas miestas, buvo maždaug kvadrato formos, kurio plotas apie 65 akrus. Ši gyvenvietė buvo vadinama Roma Kvadrata (Roma Quadrata). Palatino kalva, palyginus su kitom kalvom, yra puiki vieta gyvenvietei. Jos statūs šlaitai iškilę virš visuomet pelkėtų ar užliejamų Tiberio upes žemių buvo puiki gynybiniu požiūriu vieta.

Gatvių sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Funkcinės zonos buvo sujungtos gatvių sistema, kuri visuomet turėjo antikinį atspalvį ir išlaikė senus skirtumus, kurie dominavo kaimiškosios visuomenės vystymosi metu. Gatvių sistemos:

  • Itinera – keliai, skirti tik vyrams ir tik pėsčiomis vaikščioti;
  • Actus – buvo leidžiamas eismas tik vieno vežimo vienu metu;
  • Viae – leidžiamas buvo eismas dviejų vežimų eile.

Tuo metu kelio statusą turėjo tik du keliai: Sacra Via, kuris ėjo tarp Koliziejaus ir Kapitolijaus kalvos ir paralelinis Via Nova, kuris ėjo nuo Palatino kalvos į šiaurės vakarus…

Apgyvendinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Buvo du pagrindiniai tipai pastatų mieste. Domus tipas skirtas buvo privilegijuotoms šeimoms. Insula tipas – tai pastatas blokas, kuriame daug butų, kurie vadinami cenacula. IV a. tokių domus tipo namų buvo 1797, insula tipo – 46602. Vidutiniškai insula tipo pastatuose buvo 5 butai. Kiekviename gyveno 5-6 žmonės. Tuo metu iš viso Romos mieste gyveno apie 2 milijonai gyventojų. Roma buvo daugiausia butuose gyvenančiuose žmonių miestu.

Urbanistiniai pokyčiai III–XVII a[taisyti | redaguoti kodą]

III mūsų eros amžiuje, prasidėjus barbarų puolimams, miestai tapo nebe tokie saugūs. Miestai buvo priversti apsimūryti sienomis. Norint apjuosti miestą siena reikėjo suspausti miesto centrą, įtraukti gamtinius objektus, pirmykštes ikiromėniškas sienas ir didžiuosius statinius, išsidėsčiusius aplink miestų centrus. Romoje imperatoriaus Aureliano siena buvo pastatyta 274 mūsų eros metais ir juosė 1350 ha plotą.

Nuo IV a. krikščionybės simboliai ir kulto pastatai tapo urbanistinio organizavimo ypatumu ir ėmė jį keisti. Daugumoje krikščioniškų bažnyčių buvo laidojami šventieji, o netoliese jų kuriamos kapinės, kurios pagal romėnų įstatymus turėjo būti už miesto sienų.

Romos struktūra liko didžiausia dalimi nepakitusi iki 1085 m. normandų užkariavimo. Tuo metu dalis gyventojų susitelkė žemumose abipus upės ir šios vienintelės potvynio užliejamos žemės ilgainiui tapo naująja Roma.

XV a. buvo kuriama nauja Romos miesto planavimo programa. Programoje akcentuota tai, kad miestą sudarė viduramžiškoji dalis prie Tibro, kurioje gyveno ne daugiau kaip 40 000 gyventojų, ir kur kas didesnis antikos ir ankstyvosios krikščionybės laikais susiformavęs rajonas. Pagal naująjį planą turėjo būti restauruoti naudojami pastatai, atstatyta keturiolika kryžiaus kelio bazilikų, o ant Vatikano kalvos pastatyta popiežiaus citadelė. Ši programa buvo po truputį, iš lėto įgyvendinama antrojoje XV a.pusėje. Ją imta vykdyti sparčiau po 1500 m., kai pasikeitė politinė ir ideologinė atmosfera.

Antrojoje XVI a. pusėje padidėjo dėmesys miesto aplinkai. Imta projektuoti tiesesnes ir erdvesnes gatves. Septintajame XVI a. dešimtmetyje buvo atnaujintas Romos antikinis kelias nuo Kvirinalo iki Nomentano vartų ir pratęsė jį 1600 metrų. 1572–1590 m. buvo sukurtas naujas rytinių kalvų bažnyčias jungiantis gatvių tinklas, beveik 3 km ilgio kelias, tai tiesus, tai vingiuojantis. Šie nauji keliai suskaidė viduramžių planą į trikampius.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]