Romanas Plečkaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Romanas Plečkaitis

Romanas Plečkaitis (1933 m. rugpjūčio 11 d. Suvalkų krašte, Kalvarijoje2009 m. rugpjūčio 17 d.) – lietuvių filosofas, logikas, filosofijos istorijos tyrinėtojas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Baigė Kalvarijos gimnaziją, tačiau dėl lėšų stygiaus negalėjo siekti aukštojo išsilavinimo. Įsidarbino vietiniame laikraštyje korektoriumi. Po vienerių metų įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, kuriame studijavo logiką ir psichologiją. 1956 m. Romanas Plečkaitis studijas baigė aukščiausiais balais ir tapo instituto dėstytoju, kuriuo išbuvo iki 1963 m. Būdamas dėstytoju daug dėmesio skyrė mokslinės kvalifikacijos kėlimui. Dėmesys filosofinėms idėjoms jį paskatino rengti mokslų daktaro disertaciją. Jaunajam mokslininkui tuometinėje aplinkoje buvo ne itin palankios sąlygos moksliniams tyrimams. Nemažą įtaką R. Plečkaičiui padarė jo disertacijos vadovas Europos masto mokslininkas, filosofas Vosylius Sezemanas. Jis paskatino Romaną Plečkaitį domėtis Lietuvos filosofijos istorijos raida. Romaną Plečkaitį ypač domino scholastinė logika, kurios pagrindu jis 1963 m. apgynė daktaro disertaciją „Scholastinė logika ir jos žlugimas Lietuvoje“ ir tapo Lietuvos filosofijos istorijos sisteminių tyrimų pradininku.

Tais pačiais metais Romanas Plečkaitis pradėjo dirbti Vilniaus universitete. 1968 m. apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją "Filosofija Lietuvos mokyklose XVI–XVIII amžiais", o 1971 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. 1975 m. profesorius publikavo monografiją „Feodalizmo filosofija Lietuvoje“, kuri 1977 m. įvertinta valstybine premija. 1979 m. suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas.

Nuo 1969 m. R. Plečkaitis taip pat dirbo Lietuvos filosofijos ir sociologijos institute. 19902003 m. jis buvo šio instituto tarybos pirmininkas ir Lietuvos filosofijos istorijos skyriaus vadovas, be to, dirbo Vytauto Didžiojo universitete (19912002). 19911995, 19962000, 20012005, nuo 2006 m. Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus narys ekspertas. 19931999 m., 20032008 m. Lietuvos mokslo tarybos narys. 1995 m. Lenkijos Menų ir mokslų akademijos užsienio narys.

2006 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Monografijos[taisyti | redaguoti kodą]

Romas Plečkaitis tyrinėjo Lietuvos filosofijos istorijos, logikos, visuotinės filosofijos istorijos, etikos problemas. Paskelbė 5 monografijas, per 100 mokslo darbų, 30 mokslo populiarinimo straipsnių, 200 straipsnių enciklopedijose. Darbai spausdinti anglų, vokiečių, lenkų, rusų, ukrainiečių ir bulgarų kalbomis pelnė tarptautinį pripažinimą.

Profesorius intensyviai darbavosi versdamas ir parengdamas spaudai filosofijos istorijos šaltinius. Jis vertė I. Kanto veikalus, taip pat Petro Ispano, F. Bacon'o, J. Locke‘o, B. Spinozos, Jono Pauliaus II ir kitų mąstytojų darbus. Be visuotinės filosofijos klasikų, Romanas Plečkaitis didelį dėmesį skyrė Lietuvos filosofinio palikimo publikavimui – jis iš lotynų kalbos vertė Lietuvoje dirbusių scholastų darbų fragmentus bei J. Sniadeckio, A. Daugirdo, K. Narbuto veikalų rinktines.

Svarbesni R. Plečkaičio veikalai:

Lietuvos filosofijos istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos filosofijos istorijos I tomas apima vėlyvąją viduramžių filosofiją Lietuvoje, Renesanso epochą, antrąją scholastiką ir naujųjų amžių filosofijos plitimą. Ištirta studentų iš Lietuvos filosofijos studijos užsienio universitetuose XIV–XVII amžiais, filosofijos atsiradimas Lietuvoje, renesansinio humanizmo idėjos, renesansinė teisės ir politikos filosofija, reformacijos filosofinės idėjos, arijonų socialinė utopija. Ištirta filosofijos dėstymo organizacija ir filosofijos disciplinų turinys senajame Vilniaus universitete, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kolegijose ir vienuolynų mokyklose. Pristatomi pasiekimai logikoje, filosofijos prieglobstyje buvusių fizikos, astronomijos, biologijos, anatomijos ir fiziologijos, psichologijos ir kitų mokslų formavimasis, naujųjų amžių gamtos mokslų pasiekimų bei jų filosofinės problematikos recepcija. Plitusi naujųjų amžių gamtotyra ir tyrimo metodologija išpureno dirvą Apšvietos epochos idėjoms Lietuvoje. Pristatomi žymiausi Lietuvos senosios filosofijos atstovai ir jų indėlis į visuotinę filosofijos istoriją. Lietuvos filosofijos istorija traktuojama kaip visuotinės filosofijos istorijos vyksmo dalis.


Vikicitatos