Roko Maršas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Paskutinis Roko Maršas 1997 metais.

Roko Maršas – festivalis, rengtas įvairiuose Lietuvos miestuose. Vyko 1987, 1988, 1989 metais, atnaujintas 1996 ir 1997 metais.

Ankstyvieji festivaliai siejosi su Sąjūdžio ideologija ir atvirai palaikė Lietuvos nepriklausomybės judėjimą. Vėlyvieji skatino dalyvavimą visuomenės gyvenime.

Istorija ir tikslai[taisyti | redaguoti kodą]

„Roko maršo“ idėja kilo grupės „Antis“ lyderiui Algirdui Kaušpėdui po didžiulės sėkmės susilaukusio vieno pirmųjų ir tuo pačiu ryškiausių to meto koncertų – „Kažkas atsitiko“, kurio metu buvo filmuojamas to paties pavadinimo filmas, vėliau rodytas kino teatruose ir sulaukęs didelio populiarumo. Tai buvo pirmas kartas, kuomet iš pogrindžio išėjusios roko muzikos legaliai galėjo klausyti tūkstančiai žmonių.

Paskatintas filmo „Kažkas atsitiko“ sėkmės 1987-aisiais buvo surengtas pirmasis „Roko maršas per Lietuvą“, kuriame dalyvavo žymiausios to meto muzikos grupės. Dabar jau aišku, kad tai buvo naujas reiškinys ir naujos patirtys tiek muzikantams, tiek žiūrovams. Sumanymas, kad tai turi būti ne lokalus, o keliaujantis renginys, pasiteisino. Naujas roko muzikos reiškinys turėjo didelį pasisekimą ir pritraukė net roku nesidominčius žmones.

Nors „Roko Maršas“ jau 1987 m. savo forma ir naujumu aiškiai išsiskyrė iš kitų to meto renginių, mintys tapatinti festivalį ne tik su muzikos laisvumu, bet ir su apskritai Lietuvos laisvės įdėjomis dar nebuvo išsakomos. 1987-taisiais visų masinių renginių ir susibūrimų organizavimas dar buvo akylai stebimas ir kontroliuojamas. Partiniai funkcionieriai, nuo kurių malonės ar priešiškumo priklausė pirmųjų muzikinių renginių likimas, suprato masinių susibūrimų grėsmes sistemai ir neabejotinai žinojo susirinkusiųjų nuotaikas, tačiau anuometinė biurokratija turėjo gerą dalyką – spragas, leidusias apeiti ją sukūrusią sistemą.

Pasak Rimo Bružo, net ir nekeldamas jokių politinių tikslų ar lozungų „Roko maršas per Lietuvą“ 1987-aisiais buvo svarbus vien tuo, jog sutelkė žmones ir kūrė vadinamojo šventinio patriotizmo precedentą, tapusį didžiųjų Sąjūdžio mitingų repeticija.

Antrasis koncertų turas įvyko 1988-ųjų vasarą – tuomet jau buvo įsikūrusi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ir pirmą kartą viešai sostinės Katedros aikštėje pasirodė trispalvė.

1989 m. aprašant paskutinįjį „Roko Maršą“ bei apibendrinant įvykusius anksčiau, Mariaus Šulco straipsnyje apie „Roko maršus“[1] pateikiami šio festivalio muzikantų – pankų subkultūros atstovų (paprastai išsakančių anarchistines pažiūras) – pasisakymai, akivaizdžiai nepripažįstantys atsiribojimo nuo politikos (kaip įprasta pankų ideologijoje). Tai tik patvirtina, kad „Roko Maršas“ atvėrė iki tol ilgai užsklęstas muzikos ir laisvėjimo duris, išjudino jaunimą veiklai ne tik už save, bet ir už Lietuvą prisidedant prie Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio. Pasak kultūros tyrimų centro vadovės Egidijos Ramanauskaitės: „1987 – 1990 m. subkultūrinės bendrijos raiškiai įsiliejo į Lietuvos Laisvės Sąjūdį. Jaunimas kitokios gyvenamosios tikrovės poreikį, romantizuotą laisvės viziją išreiškė simboline kūryba[2].

Festivaliai[taisyti | redaguoti kodą]

Metai Grupės Koncertai Pastabos
1987 Idėja ir siekis – paremti Lietuvos kultūros fondą.
1988

Atsitiktine tvarka:

Prasidėjo liepos gale. Surengti Biržuose, Šiauliuose, Mažeikiuose, Tauragėje, Kėdainiuose, Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje. Rėmė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį ir „Žaliųjų“ judėjimą.
1989

Atsitiktine tvarka:

Liepos 28-rugpjūčio 7 d. 8 Lietuvos miestuose. Rėmė Lietuvos invalidų draugiją, o pagrindinė „Roko Maršo“ idėja buvo reikalauti likviduoti karines bazes ir gamyklas Lietuvos Respublikoje bei paminėti Molotovo-Ribentropo paktą ir jo pasekmes.

Tik šiame roko marše buvo platinamas pirmasis Foje albumas „Geltoni krantai“. Išleista plokštelė „Roko maršas per Lietuvą '89“.

1996

Nuo grojusių gale iki grojusių pradžioje:

  • Rugpjūčio ?? d. – Klaipėda, Vasaros estrada
  • Rugpjūčio 29 d. – Kaunas, Dariaus ir Girėno stadionas
  • Rugpjūčio 31 d. – Vilnius, laukas šalia Žalgirio stadiono
Ideologija – pilietinio aktyvumo, dalyvavimo sprendžiant visuomenės problemas skatinimas, šūkis – „Mums ne vis vien“.

Antis praėjus 6 metams po grupės išsiskyrimo vėl pasirodė scenoje - susibūrė būtent šio festivalio 3 koncertams. Kadangi grupės sudėtis šį kartą skyrėsi nuo originalaus sąstato, tai oficialiai grupė buvo vadinama jungtiniu Anties orkestru. Trejuose turo koncertuose buvo grojamos populiariausios grupės dainos, įskaitant keletą mažiau žinomų, įrašytų prieš grupei išsiskiriant 1990 metais (Bedarbiai). Finalinis festivalio turo koncertas Vilniuje buvo transliuojamas per LNK televiziją. LNK Records išleido Anties koncertą Vilniuje filme „Paskutinis legendinės grupės koncertas“.

1997

Atsitiktine tvarka:

Finalinis koncertas – Vingio parke, Vilniuje. Kiti – rajonuose, tarp jų – Ukmergėje (Kultūros namų kieme) bei Pravieniškių bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje (pastarajame – Spitfire ir Dr. Green).

Paskutinis Roko Maršas vyko 1997 metais. Finalinis koncertas Vilniuje, taip pat kaip ir 1996 metais, transliuotas per LNK televiziją. Šis festivalis pasižymėjo tuo, kad daugiau dėmesio buvo skiriama jaunimo grupėms, susikūrusioms jau nepriklausomoje Lietuvoje. Ko gero tai buvo ir paskutinis kartas kai grupė Žas gyvai sugrojo savo programą paremtą gangsta rap ir roko muzikos stiliais (iš savo pirmųjų albumų), prieš tapdama pop ir elektroninės muzikos ikonomis Lietuviškos muzikos industrijoje.

Galima teigti, kad paskutinis Roko Maršas kaip ir paskutinis grupės Foje koncertas įvykęs tai pačiais 1997 metais (tik keletą mėnesių ankščiau) buvo tarsi simbolis roko ir alternatyvios muzikos saulėlydžio Lietuvoje pradžios. Po 1997 metų, komercinė elektroninė popmuzika įgavo vis didesnę įtaką Lietuviškos muzikos rinkoje, priversdama gyvos muzikos grupės bei atlikėjus slėptis pogrindyje. Išliko tik tos grupės kurios pradėjo flirtuoti su popmuzika (Žas, Rebelheart, Biplan, Merlin, Lemon Joy) arba laikinai sustabdė aktyvią veiklą (Bix, Siela). Ryškiausias šio reiškinio pavyzdys - grupė ŽAS, kuri savo muzikinę kryptį pakeitė kardinaliai - gitaras iškeitė į sintezatorių ir pradėjo groti elektroninę šokių muziką. Rebelheart pradėjo ne vienerius metus sėkmingai gyvavusį projektą su Stasiu Povilaičiu, kuriame pop roko stiliuje buvo atliekami estradinės Lietuviškos muzikos šlageriai. Bix po 1997 metų albumo nutraukė aktyvią veiklą ir tik po 2003 metų vėl pradėjo reguliariai koncertuoti. Andrius Mamontovas po grupės Foje išsiskyrimo 1997 metais toliau savo veiklą tęsė kaip solo atlikėjas, nevengdamas vis labiau eksperimentuoti su popmuzika.

Tik po 2005 metų roko ir alternatyvioji muzika pradėjo vis labiau dominuoti viešojoje erdvėje - atsirado naujos grupės (Žalvarinis, Gravel, Xess, IR) o senosios pradėjo lysti iš pogrindžio (Siela, Bix, Katedra, Antis). Šio laikotarpio simboliu taip pad galima laikyti faktą, kad 2002 metais vykusiose Radiocentro apdovanojimuose geriausia 2001 metų roko grupės nominaciją laimėjo Radioshow.


Nuorodos ir šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Parengta pagal dokumentinių filmų ciklą „Amžininkai“ (LTV). Rimo Bružo dokumentinis filmas „Roko maršo vėliavos“.
  1. ŠULCAS, Marius. Rokas remia naujas idėjas, Komjaunimo tiesa, 1989, nr. 131, liepos 8 d.
  2. RAMANAUSKAITĖ, Egidija. Subkultūra: fenomenas ir modernumas, Kaunas, 2004, p. 87