Rodrigesas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Rodrigesas
Rodrigues
Zil Rodrigues
Rodrigeso vėliava
LocationRodrigues.PNG
Valstybė: Mauricijaus vėliava Mauricijus
Administracinis centras: Port Maturinas
Zonos: 14
Įkūrimo data: 1968 m. kovo 12 d.
Aukščiausiasis Pirmininkas: Gaëtan Jhabeemissur
Gyventojų (2010 apsk.): 37 837
Plotas: 109 km²
Tankumas (2010 apsk.): 347 žm./km²
Rodrigeso salos žemėlapis.

Rodrigesas (Rodrigeso kreolų k. Zil Rodrigues, iš pranc. les îsles Rodrigues – „Rodrigeso salos“) – vulkaninės kilmės sala vakarinėje Indijos vandenyno dalyje, 553 km į rytus nuo Mauricijaus salos. Viena iš Maskarenų salų, Mauricijaus Respublikos autonominis regionas. Administracinis centras – Port Maturinas. Plotas – 109 km². Aukščiausia vieta – apie 355 m. Rodrigesą supa kelios mažesnės salelės.

Negyvenamą salą pirmieji atrado arabų jūrininkai. XVI a. ją aptiko portugalų jūrininkai, o XVII a. – olandų jūrininkai. XVIII a. pab. prancūzai saloje įkūrė pirmąją koloniją ir, atvežę vergų, ėmė kultivuoti cukranendres. 1809 m. salą perėmė Jungtinė Karalystė. 1814 m. sala oficialiai buvo perleista britams. 1968 m. Mauricijui gavus nepriklausomybę, Rodrigesas tapo šios valstybės valda.

2010 m. pab. saloje gyveno 37 837 žmonės.[1] Daugelį salos gyventojų šiuo metu sudaro afrikiečių palikuonys. Taip pat yra europiečių, indų ir kinų kilmės gyventojų. Vyraujanti kalba – Rodrigeso kreolų, oficiali kalbos – anglų, bet plačiai vartojama ir prancūzų kalba. Vyraujanti religija – katalikybė. Svarbiausios ekonomikos šakos – gyvulininkystė, žvejyba, žemdirbystė, rankdarbiai ir turizmas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Tikėtina, kad pirmieji salą atrado arabų jūrininkai. XVI a. pr. ji, kaip ir kitos Maskarenų salos, jau buvo pažymėta Europoje sudarytuose žemėlapiuose. Rodrigeso sala pavadinta portugalų jūrininko Don Diego Rodrigeso (Don Diégo Rodriguez), kuris atrado šią negyvenamą salą 1528 m., vardu. Nuo 1601 m. salą ėmė reguliariai lankyti olandai. Iš pradžių Rodrigesas buvo naudojamas gėlo vandens ir maisto atsargoms papildyti keliaujant per Indijos vandenyną. Per kelis šimtmečius buvo išnaikinta daug saloje gyvenusių gyvūnų rūšių. Pirmą kartą kolonizuoti salą bandyta 1691 m., kai čia bandė įsikurti nuo religinio persekiojimo bėgę hugenotai, tačiau netrukus jie pasitraukė į Mauricijų. 1735 m. prancūzai Rodrigese įkūrė Port Maturino gyvenvietę, tačiau dėl prasto valdymo ir sunkių klimato sąlygų, kolonija taip ir nesuklestėjo. 1809 m. ją užėmė britai. XIX a. sala daugiausiai buvo naudojama kaip Mauricijaus salos maisto produktų šaltinis.

1967 m. balsuojant dėl nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės, 90 % Rodrigeso gyventojų pasisakė prieš (tuo tarpu dauguma Mauricijaus gyventojų pritarė nepriklausomos valstybės idėjai). 1968 m. Mauricijus tapo nepriklausoma valstybe, o Rodrigesas – jos valda. 2001 m. Rodrigesui buvo suteikta ribota autonomija sprendžiant socialinius-ekonominius klausimus ir valdant savo gamtos išteklius. Šiuo metu salą valdo Mauricijaus Respublikos Ministrui Pirmininkui atskaitinga 18 asmenų Regioninė Rodrigeso asamblėja.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Rytiniai Rodrigeso salos šlaitai.

Sala yra maždaug 18 km ilgio ir 8 km pločio. Ją supa 18 salelių ir 90 km perimetro koralinis rifas, kuris sudaro 240 km² lagūną. Rodrigeso salą sudaro kalnagūbris, kuris driekiasi iš rytų į vakarus beveik per visą salos ilgį, ir kurio aukščiausia vieta – Limono kalnas – siekia 396 m. Saloje teka 43 upės ir upeliai, tačiau didelių ežerų ar upių nėra.

Rodrigeso saloje gausu karstinių uolienų, todėl yra susiformavę geologijos, hidrologijos, mineralogijos ir biologinės įvairovės požiūriais vertingų urvų. Salos kraštovaizdį sudaro uolėtos pakrantės, apaugusios žole ir krūmais, ir kalvoti arba uolėti kalnagūbrio šlaitai su žemdirbystei suformuotomis terasomis. Kai kuriose salos vietovėse yra nedidelių miškų. Salos rytuose ir pietuose yra paplūdimių.

Didžiausias salos miestas – Port Maturinas. Tai administracinis salos centras ir uostas.

Gamta[taisyti | redaguoti kodą]

Mažasis nodis (Anous tenuirostris).

Rodrigeso sala pasižymi endeminių augalų ir gyvūnų rūšių gausa, tačiau nuo XVII a. didžioji šios biologinės įvairovės dalis buvo išnaikinta. Didžiausią grėsmę vietinei augmenijai ir gyvūnijai kelia invazinės atvežtinės rūšys. Vienintelis išlikęs salos žinduolis yra Rodrigeso vaisinis šikšnosparnis (P. rodicensis).

Kadangi saloje niekada nebuvo vystoma stambi pramonė, Rodrigeso lagūnos koraliniai rifai išliko beveik nepažeisti.

Pastaruoju metu siekiama atkurti miškų plotus. Pagal 1983 m. Miškų ir draustinių aktą, dvi salos teritorijos – Grande Montagne (14 ha) ir Anse Quitor (10 ha) – ir dvi gretimos salelės – Smėlio sala (Ile aux Sables, 8 ha) ir Kokosų sala (Ile aux Cocos, 14.4 ha) – buvo paskelbtos gamtos draustiniais. Šiose salose gausu jūros paukščių perimviečių (Gygis alba, rudasis nodis (Anous stolidus), mažasis nodis (A. tenuirostris) ir Sterna fuscata). Salai priklausančiuose vandenyse įkurti žuvų draustiniai.[2]

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Vasaros laikotarpiu, nuo lapkričio iki balandžio, Rodrigese klimatas yra karštas ir drėgnas, oro temperatūra svyruoja nuo 28 iki 35 °C. Taip pat šiuo laikotarpiu salą dažnai lanko ciklonai (dažniausiai sausį–vasarį). Žiemos sezonu (nuo gegužės iki spalio) temperatūra naktimis nukrenta iki 16 °C, o dieną pakyla iki 27 °C, vyrauja pietryčių vėjas. Jūros vandens temperatūra vasarą 25–28 °C, žiemą – 22–24 °C.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Rodrigesas padalytas į 14 administracinių zonų, kurios statistikos tikslais suskirstytos į 182 rajonus.

Politika[taisyti | redaguoti kodą]

Regioninės Rodrigeso asamblėjos pastatas.

Rodrigesas priklauso Mauricijaus Respublikai, bet 2001 m. Nacionalinė Mauricijaus asamblėja priėmė tesės aktus, pagal kuriuos Rodrigesui suteikta ribota autonomija ir sukurta decentralizuota valdymo sistema. Buvo įkurta visuotiniuose regiono rinkimuose renkama Regioninė Rodrigeso asamblėja, kurią sudaro 18 narių ir Aukščiausiojo Pirmininko vadovaujama vykdomoji taryba. Savaitiniuose tarybos susirinkimuose priimami sprendimai ir rengiami įstatymai, kuriuos tvirtina Nacionalinė Mauricijaus asamblėja. Taip pat Regioninė asamblėja sudarinėja salos biudžeto planus. Aukščiausiasis Pirmininkas informuoja Mauricijaus Ministrą Pirmininką apie salos valdymą.[3]

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Port Maturino gatvė.

2000 m. surašymo duomenimis saloje gyveno 35 779 žmonių. Gyventojų skaičius auga, ir manoma, kad 2006 m. ji siekė apie 40 000. Rodrigeso gyventojų protėviai yra Afrikos ir Madagaskaro tautų atstovai ir prancūzų kolonistai, įsikūrę saloje XVIII–XIX a. XX a. prie jų prisijungė nedidelės indų ir kinų bendruomenės.

Daugiau nei 90 % salos gyventojų yra Romos katalikai, bet yra ir nedidelės musulmonų bei induistų bendruomenės. 1989 m. salą aplankė popiežius Jonas Paulius II.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Kaip ir Mauricijuje, Rodrigese populiari sega muzika. Rodrigese taip pat šokamos įvairios polkos ir valsai. Labiausiai nacionalinis šokis – kadrilis. Populiarus muzikos instrumentas – diatoninis akordeonas, yra įkurta akordeonininkų draugija. Rugpjūčio 15-ąją švenčiama akordeonininkų diena.

Rodrigese gaminama daug rankdarbių: krepšių, skrybėlių, drabužių, nosinių. 1993 m. įkurta Rodrigeso menininkų organizacija, vienijanti maždaug 15 narių. Jos tikslas – skatinti meną, rengiant darbų ekspozicijas ir menininkų susitikimus. Kasmet vyksta Kreolų festivalis, kurio metu rengiamos parodos, meno dirbtuvės, koncertai.

Rodrigeso virtuvę sudaro patiekalai iš vietos produktų: vaisių, daržovių, jūros gėrybių (žuvies, aštuonkojų, krabų, krevečių, omarų) ir paukštienos. Nacionaliniai Rodrigeso patiekalai: kreolinės dešrelės su rougaille padažu, aštuonkojai su kariu, azimos salotos, Rodrigeso pyragas.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Saulėje džiovinami aštuonkojai.

Svarbiausios ekonomikos šakos – gyvulininkystė ir žvejyba. Taip pat užsiimama žemdirbyste. Sala eksportuoja gyvulius (galvijus, kiaules, avis), žemės ūkio produktus (svogūnus ir česnakus) ir jūros produktus (žuvis, aštuonkojus). Pastaruoju metu saloje siekiama plėtoti įprastą ir ekologinį turizmą, rankdarbius. Rodrigese kuriasi stambios Mauricijaus bendrovės (paukštininkystės įmonės, kepyklos, aludariai).

Jaunimas daugiausiai dirba valdžios sektoriuje arba prekyboje, dalis migruoja į Mauricijų. Privataus verslo saloje labai nedaug. Sala gauna nemažai socialinės paramos iš centrinės valdžios Mauricijuje ir tarptautinių paramos agentūrų.

Transportas[taisyti | redaguoti kodą]

Sala pasiekiama keleiviniais laivais iš Mauricijaus, kurie švartuojasi Port Maturino uoste. Taip pat saloje yra Sero Getano Diuvalio oro uostas (Sir Gaëtan Duval Airport, anksčiau – Plaine Corail Airport[4]), iš kurio rengiami reguliarūs skrydžiai į Mauricijų. Saloje veikia reguliarūs autobusų maršrutai. Dauguma Rodrigeso kelių yra su danga.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Population and Vital Statistics - Republic of Mauritius, Year 2010, Mauricijaus Respublikos Centrinė statistikos tarnyba
  2. Convention on Biological Diversity - Third National Report for the Republic of Mauritius, Ministry of Environment and National Development Unit in collaboration with the UNEP/GEF, 2006 m. spalis. (Nuoroda tikrinta 2011-04-06)
  3. Rodrigues Regional Assembly, Official Portal of Rodrigues. (Nuoroda tikrinta 2011-04-06)
  4. Rodrigues airport becomes Sir Gaetan Duval airport, Le Matinal, 2007. (Nuoroda tikrinta 2011-04-06)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Mauricijaus administracinis suskirstymas Flag of Mauritius.svg
Rajonai: Blek Riveris | Flakas | Gran Portas | Moka | Pamplemusas | Plen Vilemas | Port Luisas | Rivjer diu Ramparas | Savanas

Dependencijos: Agalega | Kargados Karachos | Rodrigesas

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.