Rina

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Rina – siaura, ilga neigiama reljefo forma. Susidarė ledynmečiu.

Lietuvoje daugiausia rinų yra Švenčionių, Baltijos aukštumose, Dainavos žemumoje, yra ir Žemaičių aukštumoje. Bendras Lietuvos rinų ilgis – apie 6000 km. Itin daug rinų (22 km/100 km²) yra Zarasų, Molėtų, Lazdijų, Ignalinos rajonuose. Ilgiausia rina (>70 km) – Asvejos, giliausia (>100 m) – Tauragnų. Rinose telkšo siauri, gilūs, šakoti ežerai. Kai kurie didesni ežerai telkšo keliose susikertančiose rinose. Kitur ežerus nusausinus rinos dugne likę pelkių ar mažų ežerėlių.

Lietuvoje rinos skirstomos:

  • tipinės – stačiais šlaitais, gan gilios, aiškiomis duobėmis dugne;
  • upinės – stačiais iškiliais šlaitais, aplygintu dugnu;
  • paleoslėninės – labai gilios, stačiais šlaitais;
  • performuotos – plačios, lėkštos, pakeistu dugnu[1].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Rina. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 554