Rišiklis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Rišiklis (angl. binder) – medžiaga, įeinanti į sudėtingų medžiagų sudėtį ir jungianti kietas grūdelių ar gijų pavidalo daleles į vieningą masę.

Daugelis rišiklių geba sustingti (fiziškai ar chemiškai) ir sujungti mišinio komponentus ar kitas medžiagas.

Statybiniai rišikliai[taisyti | redaguoti kodą]

Statybinis rišiklis – medžiaga užpildo dalelėms apgaubti ir užtikrinti jų sukibimą. Tokie rišikliai naudojami ne tik statybose, bet ir kelių tiesyboje. Pvz, bituminiai rišikliai yra esminiai sudarant asfaltinę kelio dangą.

Statybose ir statybinių medžiagų pramonėje pastos ar tyrės pavidalo medžiaga virsta akmens kietumo medžiaga ir suriša akmenis, skaldą, žvyro ar smėlio daleles. Taip gaminami betonas ir gelžbetonis, silikatinės plytos, asbocementas ir kitos medžiagos. Rišiklis privaloma statybinių skiedinių (mūro, tinko ir specialiųjų) dalis.

Statybiniai rišikliai būna:

  • neorganiniai – kalkės, cementas, statybinis gipsas, skystasis stiklas ir kt. Skiedžiamos vandeniu, kartais – vandeniniais druskų tirpalais. Vieni rišikliai stingsta ore, kiti – vandenyje, tretiems sukietinti reikia kaitinti, pvz., autoklave.
  • organiniai – bitumai, dervos, gyvūniniai klijai, polimerai ir kt. Skystą darbinę būseną įgyja kaitinami, išlydyti ar ištirpinti vandenyje ar organiniuose tirpikliuose. Kietinami aušinant, išgarinant lakų tirpiklį.

Klijai ir dažai[taisyti | redaguoti kodą]

Klijuose rišiklis yra komponentas, užtikrinantis jų priekibą (adheziją) ir sankibą (koheziją)

Dažuose rišikliai yra dažų nelakiosios dalies medžiagos, kurios sudaro plėvelę ir sukabina šią plėvelę su dažomu pagrindu.