Religinė teisė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Pirmoji sura. Manuskriptas (autorius – Hattat Aziz Efendi)

Religinė teisė (lyginamojoje teisėtyroje) – teisės šeima; įvairiose religijose – žmogui skirti Dievo įsakymai, įstatymai, taisyklės, nurodymai (Dieviškoji teisė, ius divinum). Tai gali būti Šariatas (Islamo teisė), Halacha (Judėjų teisė), Mozės, Dieviškieji įstatymai, Tora ir kt.

Bažnytinė teisė[taisyti | redaguoti kodą]

Bažnytinė teisė – konkrečios krikšioniškos religinės bendruomenės (religinės bendrijos, organizacijos) teisės normų sistema. Bažnytinė teisė reguliuoja organizacijos struktūrą, institucijų ir jos narių statusą, jį įtvirtina, nustato santykį su kitomis religinės, socialinėmis normomis. Pasaulietinės teisės šeimų valstybėse religija yra atskirta nuo valstybės, o atskiroms religinėms bendrijoms yra laiduojama teisė pačioms reguliuoti jų vidaus santykius, turėti normas. Bažnytinės teisės normų galiojimo ribas konkrečioje valstybėje užtikrina specialios normos:

  • nacionalinė teisė, paprastai viešoji teisė, atskirais atvejais – ir privatinė teisė (pvz., dėl bažnytinės santuokos registravimo, pripažinimo) – specialūs teisės aktai (įstatymai) dėl religinių bendrijų, jų narių statuso valstybėje
  • tarptautinė teisė (pvz., valstybės tarptautiniai susitarimai, tarptautinės sutartys su tarptautinį teisinį subjektiškumą turinčiais religinėmis organizacijomis kaip Vatikanas ir kitos tarptautinės teisės normos).

Bažnytinė teisė didžiąja dalimi yra rašytinė (ius scripta). Ji įtvirtinama išleidžiant specialius teisės aktus, patvirtinant norminiais dokumentais (aktais). Labiausiai kodifikuotas teisės normas turi krikščionių religinės bendruomenės (Katalikų Bažnyčia: Codex Iuris Canonici, kitų (pvz., evangelikų, Rytų) Bažnyčių kanonų teisė).

Reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Religinė teisė anksčiau darė didelę įtaką pasaulietinės teisės plėtrai. Jos pagrindu (arba atskirais atvejais – jos pavyzdžiu) formavosi bei buvo įtakojama nacionalinės teisės sistema Europoje, buvo perimtos normos, kai kurie pamatiniai teisės principai proceso ir materialiojoje teisėje.

XXI a. itin sparčiai (dėl naftos kainos pakilimo) pradėjus plėtotis Artimųjų Rytų ekonomikai, plinta Islamo teisės įtaka Vakarų valstybėms. Itin sparčiai plėtojantis ūkiniams (finansiniams) santykiams, atitinkamai kai kurių teisės šakų (kaip, pvz., finansų teisės, bankų teisės) normos taikomos ir Vakaruose (privatiniuose santykiuose, civilinėje bei komercinėje apyvartoje).