Reino Hesenas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Reino Hesenas (tamsiai raudona), pavaizduotas Reino krašto-Pfalco teritorijoje (rausva)

Reino Hesenas[1][2] (vok. Rheinhessen) – dalis buvusios Heseno liaudies valstybės (o dar anksčiau Heseno didžiosios hercogystės, esanti į vakarus nuo Reino, dabar dalis Reino krašto-Pfalco. Tai kalvotos žemės, kurias daugiausia užima vynuogynai, todėl jas dažnai vadina „Tūkstančio kalvų kraštu“.

Didžiausi miestai yra Maincas, Vormsas, Bingenas prie Reino, Alcėjus, Nieder-Olm ir Ingelheimas prie Reino. Daug gyventojų važinėja dirbti į Maincą, Visbadeną, Frankfurtą prie Maino.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 1792 m. užimant revoliucinės Prancūzijos kariuomenei dabartinis Reino Hesenas buvo mišinys iš valdų, kurių valdytojai buvo katalikų Mainco kurfiurstystė, Vormso kurfiurstystė ir protestantų Pfalco kurfiurstystė.

1814-1815 m. Vienos kongrese Heseno didysis hercogas Liudvikas I turėjo atiduoti savo Vestfalijos žemes, bet mainais gavo Reino Heseno žemes kairiajame Reino krante. Ta proga jis patikslino savo titulą ir ėmė vadintis Heseno ir Reino didžiuoju hercogu.

Vynuogininkystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Reino Heseno vynuogynai
Reino Heseno topografija ir administracinis padalijimas

Reino Hesenas yra didžiausias iš 13 regionų, gaminančių vokiškus vynus. Už Vokietijos ribų jis labiausiai žinomas kaip kraštas, kur gaminamas vynas Liebfraumilch. Daugelis krašto vynų gaminami iš baltųjų vynuogių atmainų, tokių kaip „Riesling“, „Silvaner“, „Müller-Thurgau“, „Kerner“ ir „Scheurebe“. Geriausia žinomas baltojo vyno rajonas yra Reino Terasa ties Openheimu ir Nyršteinu. Auginamos ir kelios raudonosios vynuogių atmainos, ypač apie Ingelheimą ir Gunderheimu, tai „Pinot noir“, „Blauer Portugieser“, „Dornfelder“ ir neseniai imtos auginti „Regent“.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Elkins, T H (1972). Germany (3rd ed.). London: Chatto & Windus, 1972, p. 214.
  2. Dickinson, Robert E (1964). Germany: A regional and economic geography (2nd ed.). London: Methuen, p. 542.