Regionų komitetas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – kategorija
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame
Vikipedijos projekte.

Regionų komitetas (RK) - Europos Sąjungos (ES) vietos ir regionų lygmens atstovų asamblėja, kurioje subnacionalinėms valdžios institucijoms (regionams, apskritims, provincijoms, savivaldybėms ir miestams) suteikiama tiesioginė tribūna ES institucinėje struktūroje.

Regionų komitetas įsteigtas 1994 m. dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Visų pirma, maždaug trys ketvirtadaliai ES teisės aktų įgyvendinami vietos ar regionų lygmeniu, todėl logiška, kad rengiant ES teisės aktus būtina įsiklausyti į vietos ir regionų atstovų nuomonę. Antra, susirūpinta, kad Europos integracijos procesas labai nutolęs nuo eilinių piliečių, todėl nuspręsta, kad jį sumažinti būtų galima į šį procesą įtraukus arčiausiai piliečių esančio valdymo lygmens išrinktuosius atstovus.

Regionų komitetas[taisyti | redaguoti kodą]

Įsteigtas 1994 m.
Tipas ES organas
Pirmininkas Ramón Luis Valcárcel Siso
Narių skaičius 353
Atstovauja Vietos ir regionų valdžios institucijoms
Įgaliojimai Atlieka patariamąją funkciją; gali kreiptis į Teisingumo Teismą teisės aktų subsidiarumo klausimu
Būstinė Jacques Delors rūmai, Briuselis
Interneto svetainė cor.europa.eu

Principai[taisyti | redaguoti kodą]

Komiteto darbas remiasi trimis pagrindiniais principais:

Subsidiarumas[taisyti | redaguoti kodą]

Šis principas į Sutartis įtrauktas tuo pat metu, kai buvo įsteigtas Regionų komitetas. Jis reiškia, kad sprendimus Europos Sąjungoje turėtų priimti arčiausiai piliečių esantis valdžios lygmuo. Todėl Europos Sąjunga neturėtų kištis į tas sritis, kuriose geriau tvarkosi nacionalinės, regionų ar vietos valdžios institucijos.

Ryšys su piliečiais[taisyti | redaguoti kodą]

Visi valdžios lygmenys turėtų siekti būti „arčiau piliečių“. Visų pirma jie turi stengtis, kad jų darbas būtų suprantamas ir kad piliečiai žinotų, kas už ką atsakingas ir ką daryti, kad jų nuomonė būtų išgirsta.

Partnerystė[taisyti | redaguoti kodą]

Patikimas Europos valdymas galimas tik tarpusavyje bendradarbiaujant Europos, nacionalinėms, regionų ir vietos valdžios institucijoms: visi keturi lygmenys būtini ir turi dalyvauti priimant sprendimus pagal „daugiapakopio valdymo“ principą.

Kompetencijos sritys[taisyti | redaguoti kodą]

Sutartys įpareigoja Europos Komisiją ir Europos Sąjungos Tarybą konsultuotis su Regionų komitetu, kai nauji pasiūlymai rengiami tose srityse, kurios yra aktualios regionų ar vietos lygmeniui. Komisija, Taryba ir Europos Parlamentas gali konsultuotis su Regionų komitetu ir kitais klausimais, jei pasiūlymai jiems atrodo aktualūs regionų ar vietos lygmeniui. Regionų komitetas gali rengti nuomones savo iniciatyva, o tai reiškia, kad jis gali jam rūpimus klausimus įtraukti į ES darbotvarkę.

Įsigaliojus visų ES valstybių narių ratifikuotai Lisabonos sutarčiai Protokolo Nr. 2 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo 8 straipsnis) Regionų komitetui suteikta teisė (privilegijuotasis statusas) teikti ieškinius Europos Sąjungos Teisingumo Teismui.

Sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

Regionų komitetą sudaro 353 nariai. ES valstybei narei atstovaujančių narių skaičius apytikriai proporcingas tos šalies gyventojų skaičiui.

Struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmininkas[taisyti | redaguoti kodą]

Dvejų su puse metų trukmės kadencijai renkamas pirmininkas vadovauja Komiteto veiklai, pirmininkauja plenarinėms sesijoms ir yra oficialus Regionų komiteto atstovas. 2012 m. liepos mėn. pirmininku buvo išrinktas Ispanijos Mursijos regiono prezidentas Ramón Luis Valcárcel Siso (ES / ELP).

Pirmasis pirmininko pavaduotojas[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmąjį pirmininko pavaduotoją dvejų su puse metų kadencijai taip pat renka plenarinė asamblėja. Jis pakeičia pirmininką, kai šis negali dalyvauti posėdžiuose. 2012 m. liepos mėn. pirmąja pirmininko pavaduotoja išrinkta Mercedes Bresso. Ji anksčiau ėjo centro kairės koalicijos deleguotos Pjemonto regiono prezidentės pareigas, o 2010–2012 m. buvo Regionų komiteto pirmininkė.

Biuras[taisyti | redaguoti kodą]

Biuras yra Regionų komiteto valdantysis organas. Jį sudaro pirmininkas, pirmasis pirmininko pavaduotojas, 28 pirmininko pavaduotojai (po vieną iš kiekvienos valstybės narės), politinių frakcijų pirmininkai ir kiti nacionalinių delegacijų nariai, kurių skaičius Biure atspindi nacionalinę ir politinę pusiausvyrą. Biuras paprastai renkasi septynis aštuonis kartus per metus, rengia Komiteto politikos programą ir duoda nurodymus administracijai dėl savo sprendimų taikymo.

Plenarinė asamblėja[taisyti | redaguoti kodą]

Regionų komiteto nariai į plenarines sesijas Briuselyje renkasi šešis kartus per metus, kad apsvarstytų ir priimtų Regionų komiteto nuomones, pranešimus ir rezoliucijas.

Regionų komiteto komisijos[taisyti | redaguoti kodą]

Regionų komitete veikia šešios komisijos, kurios specializuojasi teritorinės sanglaudos, ekonominės ir socialinės politikos, aplinkos, klimato kaitos ir energetikos, gamtinių išteklių ir žemės ūkio, kultūros, švietimo ir mokslinių tyrimų, pilietybės, valdymo, institucinių ir išorės reikalų srityse. Komisijos jų kompetencijai pavestais klausimais rengia nuomonių projektus ir organizuoja konferencijas bei seminarus. Kiekvieną komisiją sudaro apie 100 narių, joms talkina administracijos sekretoriatas.

Finansų ir administracinių reikalų komisija (FARK)[taisyti | redaguoti kodą]

Šią komisiją sudaro aštuoni nariai. Ji pataria biurui administravimo ir finansų klausimais.

Frakcijos[taisyti | redaguoti kodą]

Regionų komitete veikia penkios frakcijos: Europos liaudies partijos (ELP), Europos konservatorių ir reformuotojų (EKR), Europos socialistų partijos (ESP), Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (LDAE) ir Europos aljanso (EA). Visų frakcijų nariai susitinka prieš svarbius posėdžius, kad priimtų bendrą poziciją. Regionų komiteto pirmininkas, pirmasis pirmininko pavaduotojas ir frakcijų pirmininkai susitinka prieš kiekvieną plenarinę sesiją ir kitus svarbius posėdžius, kad pasiektų politinį konsensusą svarbiausiais klausimais.

Nacionalinės delegacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Regionų komitete yra 28 nacionalinės delegacijos. Nariai susitinka savo nacionalinėse delegacijose prieš plenarines sesijas ir kitus renginius, kad apsvarstytų bendrą poziciją.

Generalinis sekretorius[taisyti | redaguoti kodą]

Generalinį sekretorių penkeriems metams skiria biuras. Generalinis sekretorius yra Regionų komiteto administracijos vadovas ir negali turėti jokių politinių įsipareigojimų. Jo vaidmuo – užtikrinti Biuro sprendimų įgyvendinimą ir sklandų administravimą. Nuo 2004 m. generalinio sekretoriaus pareigas eina Gerhard Stahl (iš naujo paskirtas 2009 m.).

Generalinis sekretoriatas[taisyti | redaguoti kodą]

Generalinį sekretoriatą sudaro penki departamentai: Administracinių reikalų ir finansų, Paslaugų nariams ir kanceliarijos, Konsultacinio darbo, Komunikacijos, spaudos ir renginių ir Horizontaliosios politikos ir tinklų. Jam priklauso biudžeto, personalo, komisijų veiklos ir tarpinstitucinių santykių skyriai. Generaliniame sekretoriate taip pat veikia frakcijų sekretoriatai ir vidaus audito tarnyba. Logistikos ir Vertimo raštu departamentai administruojami kartu su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

Darbas[taisyti | redaguoti kodą]

Nuomonės[taisyti | redaguoti kodą]

Europos Komisija, Ministrų Taryba ir Europos Parlamentas konsultuojasi su Regionų komitetu rengdami teisės aktus (direktyvas, reglamentus ir kt.) tose srityse, kurios yra svarbios vietos ir regionų valdžios institucijoms. Dokumentų projektai perduodami atitinkamai Regionų komiteto komisijai. Tada paskiriamas pranešėjas, kuris parengia Komiteto nuomonės projektą, kurį pirmiausia turi priimti atitinkama Regionų komiteto komisija, o tada jis svarstomas ir priimamas plenarinėje sesijoje. Priėmus nuomonės projektą plenarinėje sesijoje, jis tampa oficialia nuomone, kuri išsiunčiama visoms Europos Sąjungos institucijoms ir paskelbiama Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Rezoliucijos[taisyti | redaguoti kodą]

Rezoliucijos suteikia Komitetui galimybę pareikšti savo požiūrį svarbiais ir aktualiais klausimais. Jas gali rengti ir Komiteto frakcijos.

Tyrimai ir kiti leidiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Regionų komitetas rengia tyrimus įvairiais ES vietos ir regionų lygmeniui svarbiais klausimais (švietimo, transporto, socialiniais, ES plėtros ir kt.). Juos rengti padeda išorės ekspertai. Regionų komitetas taip pat rengia plačiajai visuomenei ir regionų bei vietos veikėjams skirtus specialius leidinius, kuriuose juos supažindina su savo veikla ir informuoja apie naujausius politinius įvykius.

Renginiai[taisyti | redaguoti kodą]

Regionų komitetas – Europos regionų ir miestų atstovų susitikimo vieta. Rengdamas konferencijas, seminarus ir parodas Komitetas bendradarbiauja su vietos ir regionų partneriais bei kitomis ES institucijomis. Kasmet į Europos regionų ir miestų savaitės OPEN DAYS renginius Regionų komitetas į savo rūmus sukviečia tūkstančius žmonių, kurie dalyvauja aktyviose diskusijose arba ieško partnerių bendriems projektams įgyvendinti.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1992 m. Mastrichto sutartis. ES vadovai priima sprendimą įsteigti Regionų komitetą – konsultacinę asamblėją, turinčią suteikti regionams ir miestams galimybę išsakyti savo nuomonę ES sprendimų priėmimo procese ir užmegzti tiesioginį ryšį tarp Briuselio ir piliečių. Pagal šią Sutartį Europos Komisija ir Ministrų Taryba privalo konsultuotis su Regionų komitetu regionų valdžios institucijoms svarbiais klausimais. Regionų komiteto narius ketveriems metams skiria valstybių narių vyriausybės. 1994 m. kovo mėn. Briuselyje įvyko pirmoji Regionų komiteto plenarinė sesija.

1995 m. ES plėtra. Į ES įstojus Austrijai, Suomijai ir Švedijai, Regionų komiteto narių skaičius nuo 189 padidėjo iki 222.

1997 m. Amsterdamo sutartis Regionų komiteto kompetencija išplečiama iki dviejų trečdalių visų ES teisės aktų projektų. Be to, šia Sutartimi nustatoma, kad su Komitetu gali konsultuotis ir Europos Parlamentas.

2001 m. Nicos sutartis. Pabrėžiamas demokratinis Regionų komiteto legitimumas, nes jo nariai renkami arba yra politiškai atskaitingi išrinktai regiono arba vietos asamblėjai. Sutartyje nustatyta, kad Komiteto narių negali būti daugiau kaip 350.

2002–2003 m. Konventas dėl Europos ateities. Regionų komiteto nariai dalyvauja Konvente svarstant Konstitucijos Europai projektą. Konstitucijos tekste aiškiai pripažįstamas vietos ir regionų valdžios vaidmuo ir galia; be to, Regionų komitetui suteikiama teisė kreiptis į Europos Teisingumo Teismą, kai abejojama, ar ES teisės aktai parengti laikantis subsidiarumo principo.

2004 m. gegužės mėn. ES plėtra. Įstojus dešimčiai naujų valstybių narių, Regionų komiteto narių skaičius nuo 222 padidėjo iki 317.

2006 m. vasario mėn. Naujos kadencijos pradžia. Regionų komitete prasidėjo nauja ketverių metų kadencija. Jos politiniai prioritetai – stiprinti vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį vadovaujantis Lisabonos darbo vietų kūrimo ir ekonomikos augimo strategija, didinti sanglaudą bei solidarumą ir vykdyti kampaniją „Žinių apie Europą skleidimas – užduotis vietos institucijoms“, skirtą priartinti ES prie jos piliečių.

2007 m. sausio mėn. ES plėtra. Įstojus Bulgarijai ir Rumunijai, Regionų komiteto narių skaičius nuo 317 padidėjo iki 344.

2007 m. gruodžio mėn. Lisabonos sutartis. Šia sutartimi įtvirtinama Regionų komiteto teisė pateikti ieškinį Europos Sąjungos Teisingumo Teismui dėl Regionų komiteto prerogatyvų ir subsidiarumo principo gynimo – šią teisę jau buvo pripažinęs Konventas dėl Europos ateities. Ši nauja teisė sustiprins Regionų komiteto politinį vaidmenį suteikdama jam galimybę ES lygmeniu veiksmingiau dirbti regionų ir vietos valdžios institucijų labui. Lisabonos sutartimi Regionų komiteto narių kadencija pratęsiama nuo ketverių iki penkerių metų.

2013 m. liepos mėn. ES plėtra. Įstojus Kroatijai, Regionų komiteto narių skaičius nuo 344 padidėjo iki 353.