Refleksija
Refleksija (lot. reflexio – „atgręžimas“) – savo psichikos stebėjimas ir mąstymo procesas, skirtas suprasti, kritiškai analizuoti savo paties prielaidas ir pažinimo formas; pažinimas, kurio objektas yra pats pažįstantysis subjektas; vienas pagrindinių filosofijos metodologinių principų, introspektyviojoje psichologijoje juo paremta introspekcijos metodai.[1][2][3]
Refleksijos problema buvo nagrinėjama jau antikoje. Sokratas pabrėžė savęs pažinimo svarbą. Aristotelis refleksiją suprato kaip dieviškojo proto, kuriame mintis susijungia su dalyku apie kurį yra mąstoma, savybę. Renė Dekartas refleksiją laikė ypatingą individo sugebėjimą galvoti tik apie savo minčių turinį ir apie nieką daugiau. Imanueliui Kantui refleksija – sielos būsena, kurianti sąvokas. Džonas Lokas teigė, kad refleksija yra ypatingas žinių šaltinis bei vidinė patirtis, visiškai skirtinga nuo įprastos, pagrįstos jutimų organų duomenimis; ši samprata yra svarbiausia introspekcinės psichologijos aksioma.[1][2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Refleksija[neveikianti nuoroda]. Aiškinamasis psichologijos terminų žodynas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019. – 376 p. ISBN 9785420018125.
- ↑ 2,0 2,1 Refleksija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-01-01.
- ↑ Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012, ISBN 978-609-411-079-5