Realizmas (menas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Realizmas – meno kryptis, atsiradusi XIX a. viduryje. Ji atsirado išblėsus romantizmo idėjoms, tada Vakarų Europoje imta diskutuoti apie realizmą. „Mums menas yra realus, tikroviškas, suprantamas, matomas, apčiuopiamas“, – taip naują literatūros kryptį gynė realizmo šalininkai. Daugiausia dėmesio buvo kreipiama į „daiktišką tikrovę“.

Literatūros kūrinys, anot jų, turi vaizduoti ne svajones ir fantazijas, o susitelkti vien į tikrovę, rodyti „kasdienio gyvenimo scenas“. Rašytojui realistui buvo keliami griežti reikalavimai. Išsamiausiai juos XIX a. viduryje išdėstė Prancūzijoje leidžiamas žurnalas „Realizmas“:

  1. menininkas turi gilintis ir vaizduoti tik savo gyvenamąjį metą;
  2. nevalia nieko iškreipti ir prikurti, veikėjai privalo būti rašytojo amžininkai ir iš įvairių socialinių sluoksnių;
  3. svarbiausia atskleisti žmogaus aplinką, nes ji yra geriausiai matoma ir suprantama;
  4. stengtis vaizduoti žmonėms būdingas, dažniausias aistras ir instinktus;
  5. realistinio kūrinio centre – charakteris, kurį lemia aplinkybės, todėl išorės ir aplinkos aprašymas turi būti išsamūs ir teikiantys daug žinių;
  6. realistinio kūrinio pasakotojas – beasmenė būtybė, kuri nei nuteisia, nei išteisina, tik, žvelgdama iš šalies, pateikia faktus;
  7. reikia siekti, kad literatūra ne šiaip teiktų pramogą, o būtų naudinga ir pamokanti, todėl svarbu ne kopijuoti tikrovę, o atrinkti medžiagą ir ją sumaniai išdėstyti.

Realizmo atstovai siekė vaizduoti gyvenimą tokį, koks jis yra. Pagal juos rašytojas turi būti puikiai susipažinęs bei išanalizavęs savo gyvenamojo meto mokslo ir moralės tendencijas, kad ją tinkamai perteiktų. Svarbiausias kūrėjo bruožas – pastabumas, gebėjimas kantriai stebėti ne tik žmonių elgesį, bet ir smulkiausias jų aplinkos, fizinės išvaizdos, aprangos detales.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

XIX a. viduryje realistiniam romanui, kaip epinės literatūros žanrui, atėjo aukso amžius. Didelės apimties, gana laisvos sandaros, dažniausiai prozinis kūrinys to meto rašytojui atvėrė neregėtas galimybes – joks poetas ar dramaturgas iki tol negalėjo sau leisti trijuose puslapiuose smulkmeniškai aprašinėti visuomenės papročių ar veikėjo išvaizdos.

Realistinį romaną, XIX a. viduryje tapusį populiariausiu žanru visoje Europoje, imta vadinti „mokomąja knyga“, kuri priartina skaitytoją prie tiesos. Žymiausi atstovai buvo: Onorė de Balzakas, Gustavas Floberas, Čarlzas Dikensas, Markas Tvenas, Levas Tolstojus, Nikolajus Gogolis, Fiodoras Dostojevskis, Stendalis, Gi de Mopasanas, Vilijamas Tekerėjus, Emilė Džeinė Brontė, Šarlotė Brontė, Tomas Hardis, Ivanas Turgenevas, Antonas Čechovas.