Raketinis kateris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tarybinis Osa I (Projektas 205) klasės raketinis kateris. TSRS karinio laivyno nebenaudojami nuo maždaug 1990 m.

Raketinis kateris (angl. missile boat; rus. ракетный катер) – greitaeigis kateris, kurio pagrindinis ginklas yra valdomos priešlaivinės raketos (valdomos nusitaikančiųjų galvučių ar nuotolinio nutaikymo sistemų).

Atsiradimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad pirmoji valstybė, ėmusi kurti raketinius katerius, buvo TSRS. Pirmasis raketinis kateris į ginkluotę buvo priimtas 1960 m. Tai buvo projekto 183R Komar manevringi, greiti kateriai, ginkluoti 2 raketomis.
Antrasis raketinių katerių projektas buvo projektas 205 (NATO kodas Osa), kurio kateriai buvo ginkluoti 4 raketomis P-15 Termit.

Antroji šalis, sukūrusi savus raketinius katerius buvo Izraelis. Jo kateriai buvo sukonstruoti perdirbant vokiečių Jaguar klasės torpedinio katerio projektą. Šie kateriai buvo statomi Prancūzijoje, o raketinė ginkluotė buvo Izraelio gamybos. Tai buvo Sa’ar 3 klasės raketiniai kateriai, į laivyno sudėtį įtraukti 1967–1968 m.

Pirmas kovinis panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1967 m. spalio 21 d. Izraelio 1710 t talpos eskadrinį minininką „Eilat“ paskandino trys P-15 raketos, paleistos iš Egipto Komar klasės raketinių katerių. Raketas paleisti asmeniškai įsakė Egipto prezidentas Gamalis Naseras (Gamal Abdel Nasser), tai buvo atsakas į tai, kad trimis mėnesiais anksčiau Izraelio eskadrinis minininkas ir du torpediniai kateriai sunaikino du Egipto torpedinius katerius. Tai buvo pirmas kartas, kai buvo panaudotos raketinių katerių paleistos priešlaivinės raketos.[1] Jis parodė, kad raketiniai kateriai yra veiksminga karo priemonė. Nemažai šalių ėmėsi kurti savus raketinius katerius ir savas priešlaivines raketas.

Projekto 205U kateris (1982 m.), Gerai matyti raketų konteineriai.

Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji raketiniai kateriai buvo perdirbti torpediniai kateriai. Eksploatuojant tuos katerius paaiškėjo techniniai reikalavimai jiems.

  1. Naujas pagrindinis ginklas (priešlaivinė raketa) buvo jautresnė laikymo ir naudojimo sąlygoms. Teko kurti specialius leidimo įrenginius tokiems laivams. Pvz., projekto 183R katerių raketų leidimo įrenginiai buvo angaruose.[2] Modifikuojant projektą 205 į 205U angarai buvo pakeisti į leidimo įrenginius su raketų konteineriais, kuriuose raketos turėjo reikiamą mikroklimatą. Tokie leidimo įrenginiai buvo sunkesni ir stambesni.
  2. Raketoms startuojant susidaro karštos raketinių variklių dujos, kurias reikia nukreipti į šonus, kad būtų apsaugota laivo įgula ir laivo įrengimai. Teko keisti antstatų ir denio konstrukciją.
  3. Didelis raketų leidimo nuotolis reiškia, kad raketos iššaunamos tokiu nuotoliu, kai laivo taikinio nematyti. Būtini taikinių aptikimo radarai ir ugnies valdymo įranga.

Naujuose raketinių katerių projektuos imta naudoti sisteminį požiūrį, kateris ir jo priešlaivinės raketos nagrinėjami kaip vieninga sistema. Padidėjo raketinių katerių vandentalpa ir pagalbinių įrengimų santykinė masė. Toliau tobulinant raketinius katerius atsirado raketinės korvetės, pvz., Sa’ar 5 klasės Izraelio korvetės. TSRS ir Rusijoje tokie stambesnieji laivai vadinami mažieji raketiniai laivai, pvz., projektų 1234, 1240 ir 1241.[3]

Taktika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jau pirmas raketinių katerių panaudojimas parodė, kad šis naujas ginklas rimtai keičia taktikos jūrų kare sampratą. Tradiciniai artileriniai mūšiai, būdingi ankstesniems laikams, buvo pakirsti karo aviacijos galimybių, o priešlaivinės raketos juos visiškai pribaigė.

Raketas nešančių laivų puolamasis potencialas daug didesnis už ginamąjį, išgyventi gavus atsakomąjį smūgį labai sunku. Jūrų mūšis kaip priešo apšaudymas ir gynimasis nuo jo apšaudymo pasidarė pernelyg rizikingas, mūšių ėmė vengti. Mūšį pakeitė tolimas smūgis – ginklo panaudojimas neįeinant į zoną, kurią geba apšaudyti priešas.[4]
Pvz., eskadrinį minininką Eilat Egipto raketiniai kateriai paskandino net neišplaukę iš Aleksandrijos uosto.[2]

Apytiksliai vienodo pajėgumo priešininkų (raketinių katerių ar kitų raketinių laivų) susidūrimai pasidarė nebūdingi. Susidūrimui nutikus pranašumą įgauna ta pusė, kuri pirmoji aptinka priešininką ir paleidžia raketas.
Pasidarė tipiški skirtingų pajėgų susidūrimai – minų traleriai su transportais, aviacija su kateriais ir t. t.

Pasirodžius elektroninės kovos priemonėms raketinių katerių naudojimo taktika buvo tam pritaikyta. Vokietijos, Izraelio ir kt. šalių raketiniai kateriai dėl savo elektroninės kovos priemonių efektyvumo tinka smogti ne tik pirmąjį, bet ir atsakomąjį smūgį. Tai paliudijo jūrų mūšis prie Latakijos.

TSRS raketinių katerių taktika numatė siekti nelaukto ir masinio katerių panaudojimo – taip buvo tikimasi priešininko priešraketinę gynybą prisotinti taikiniais, kad ši nebepajėgtų visus sunaikinti.

Tipiškame scenarijuje kateriai ir mažieji raketiniai laivai atakuoja pakrančių konvojų jėgomis iki brigados. Suartėjimo stadijoje brigada, naudodama maskuotės priemones, lygiagrečiomis divizionų kolonomis juda palei krantą ar šcheruose. Rikiuotė sudaroma taip, kad laivai, turintys didžiausio nuotolio raketas (paprastai – mažieji raketiniai laivai), būtų labiausiai nutolę nuo priešininko. Pagal brigados vado signalą kolonos staiga pasuka į priešininką ir maksimaliu greičiu plaukia, kol priartėja iki nuotolio, tinkamo raketų paleidimui. Raketos paleidžiamos salvėmis, taip, kad visos raketos priešininką pasiektų vienu metu.[5]

Raketinių katerių raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuolaikiniai raketiniai kateriai tebėra nedidelės vandentalpos (100–500 t), išvysto didelį greitį (30-50 mazgų). Tipiška ginkluotė – 4 priešlaivinių raketų konteineriai ir mažo kalibro patrankos (20-40 mm).
Raketiniai kateriai dažniausiai būna glisuojantys, rečiau – su povandeniniai sparnais, dar rečiau – su oro pagalve ar ekranoplanai.

Egzistuoja tendencija didinti vandentalpą ir stiprinti ginkluotę bei gynybos priemones. Būna raketinių katerių, kurie yra tarpiniai su korvetėmis ar mažaisiais raketiniais laivais (pvz., Izraelio Sa’ar 5).

Siekiant sutaupyti išlaikant ir eksploatuojant raketinius katerius priešlaivinių raketų leidimo įrenginius visiškai ar dalinai nuima ir saugo krante, o raketinius katerius perdaro į patrulinius.

NATO klasifikacijoje puolamieji greitaeigiai kateriai, ginkluoti tiek raketomis, tiek torpedomis, sujungti į bendrą tipą Fast Attack Craft ('greitaeigiai puolamieji kateriai').

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl didelės smogiamosios galios ir mažos kainos raketiniai kateriai yra patrauklūs, ypač nedidelių šalių laivynams. 2008 m. raketinių katerių ar raketinių korvečių turėjo 69 pasaulio valstybės, jų tarpe – visos Artimųjų Rytų. 19 iš šių valstybių savo laivyne turi mažiau kaip 10 kovinių laivų įskaitant ir katerius. Tiksliai sukaičiuoti raketinius katerius sunku dėl jų dažno pertvarkymo bei laivų nacionalionių klasifikacijų ypatumų. Manoma, kad jų yra apie 450÷520.[6][7]

Daugelis raketinių katerių yra importiniai, nes juos stato tik kelios valstybės – Izraelis, Vokietija, Rusija, Švedija, Kinija Italija, D. Britanija. Arba šios valstybės parduoda licencijas raketinių katerių statymui vietoje. Japonija stato patobulintą itališkų Sparviero klasės raketinių katerių versiją.

JAV apsiribojo pastačius 6 Pegas klasės raketinius katerius[8] [9], kurie nuo 1993 m. yra rezerve.[10]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Боевые корабли Израиля Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
  2. 2,0 2,1 Jane’s War at Sea: 1897–1997. By Bernard Ireland and Eric Grove, Harper Collins, 1997, p. 230.
  3. Sea Warfare. Chris Bishop, ed. Orbis publishing Ltd., 1999, pp. 18-26, 31-34.
  4. Горшков, С. Г. Морская мощь государства. М., Воениздат, 1972.
  5. Sea warfare…, p.31.
  6. Global Security
  7. World Navies Today
  8. The PHM 1 PEGASUS – class
  9. Logistical Analysis of the Littoral Combat Ship, by David D. Rudko. US Navy. Naval Postgraduate Research school. Thesis. March 2003, p.18.
  10. Oficiali JAV Karinio jūrų laivyno svetainė