Raketa žemė–oras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Laivas–oras tipo raketa „RIM-24 Tartar“, paleidžiama iš Australijos karinių jūrų pajėgų fregatos HMAS „Darwin“ (FFG 04).
Raketų paleidimo sistema „MIM-104 Patriot“ (JAV).

Raketa „žemė–oras“, zenitinė raketa, priešlėktuvinė raketa (angl. surface-to-air missile, SAM; rus. зенитная ракета) – raketa, skirta naikinti oro taikinius: (lėktuvus, sraigtasparnius, sparnuotąsias raketas, bepiločius lėktuvus) šaudant nuo žemės paviršiaus. Šiai grupei priskiriamos ir laivų zenitinės raketos (nors jos kartais vadinamos raketomis „laivas–oras“).

Raketos skiriasi veikimo toliu ir aukščiu, įveikiamo taikinio greičiu, paleidimo įrenginiu, taikinio sekimo būdu ir raketų sąveika (kai kurių tipų raketos, iššaunamos kelios vienu metu, tarpusavyje dalinasi taikinius).

Raketų charakteristikos[taisyti | redaguoti kodą]

  • skrydžio nuotolis – nuo 0,5 iki 500 km.
  • taikinio naikinimo aukštis – nuo 15 m iki 30 km ir aukščiau.
  • raketos masė – nuo 8 kg iki 8 t.
  • didžiausias skrydžio greitis – 270–1700 m/s.

Raketų klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Pagal valdymą
    • valdomos radijo komandomis
    • valdomos radijo pluoštu (spinduliu)
    • nusitaikančios
      • pagal taikinio infraraudonąjį spinduliavimą
      • pagal savo radaro parodymus
  • Pagal aerodinaminę schemą
    • paprasta schema: stabilizatoriai priekyje, vairai gale
    • anties schema: vairai priekyje, stabilizatoriai gale
    • nešantis kūgis: fiuzeliažas kūginis su vairais galinėje dalyje

Raketų sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Zenitinė raketa susideda iš:

Paleidimo įrenginiai[taisyti | redaguoti kodą]

Raketa „FIM-92 Stinger“ (JAV).

Sausumos zenitinės raketos gali būti leidžiamos iš stacionarių, mobilių ar nešiojamųjų paleidimo įrenginių:

Stacionarieji paleidimo įrenginiai būdingi ankstyvosioms priešlėktuvinės gynybos sistemoms. Tuo metu raketos buvo labai griozdiškos, todėl ir jų paleidimo įrenginiai buvo nemaži.

Mobilieji paleidimo įrenginiai[taisyti | redaguoti kodą]

Įtaisyti ant ratinių ar vikšrinių važiuoklių. Gali būti buksyruojami. Kovos laukui skirtos zenitinės raketų savaeigės paprastai būna šarvuotos, nes gali būti apšaudytos.

Laiviniai paleidimo įrenginiai[taisyti | redaguoti kodą]

Šiais laikais tokius turi kiekvienas bent kiek didesnis kovinis laivas. Kai kurie laivai specializuojasi oro erdvės gynybos srityje. Pvz., JAV „Ticonderoga“ klasės kreiseriai (turintys „Aegis“ sistemą), Rusijos „Kirov“ klasės kreiseriai (ginkluoti 12 „S-300PMU Favorit“ paleidimo įrenginių).

Nešiojamieji paleidimo įrenginiai[taisyti | redaguoti kodą]

Tai vieno žmogaus nešiojami ir naudojami įtaisai, paprastai vamzdžio formos, kuriais nuo peties iššaunama zenitinė raketa (tai mažiausios zenitinės raketos).

Rusija turi atraminį paleidimo įrenginį „Džigit“, kuris gali būti nešiojamas išardytas į tris nešulius, bet šaudo sumontuotas ant žemės (paruošimas šaudymui užima 3 minutes, užtaisymas naujomis raketomis – 2 minutes).

Šaudymo eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Nenešiojami paleidimo įrenginiai taikinį aptinka ir seka radarais. Nustato taikinio priklausomybę (savas ar svetimas), ir. šiam pasiekus apšaudymo zoną, paleidžia vieną ar kelias raketas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmoji priešlėktuvines raketas ėmė kurti hitlerinė Vokietija, kadangi jai Antrojo pasaulinio karo metu buvo itin aktualu apsiginti nuo amerikiečių ir anglų bombonešių antskrydžių. Buvo kuriama „Wasserfall“ raketa, nors iki karo pabaigos vokiečiai jos panaudoti taip ir nesuspėjo. Vikiteka