Rusijos socialdemokratų darbininkų partija
Rusijos socialdemokratų darbininkų partija (RSDDP, rus. Российская социал-демократическая рабочая партия) – Rusijos kairioji politinė partija, pagimdžiusi Lenino bolševizmą. Sovietų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) pirmtakė.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nelegaliai įkurta 1898 m. Minske kairiųjų Bundo veikėjų, siekusių organizuoti ir kitų Rusijos tautų darbininkus kovai už savo ekonomines teises ir laisves, iniciatyva, taip pat „Darbininkų klasės išvadavimo sąjungos“ atstovų. Suvažiavime iš 9 delegatų 3 - (Abraomas Mutnikas, Arkadijus Kremeris ir Dovydas Šmuelis Kacas) atstovavo Vilniaus žydų Bundą, du Kijevo „Darbininkų laikraščtį“ - B. Eidelmanas, N. Vigdorčikas. Sąjungą atstovavo Stepanas Radčenko, Balkovskis, Kazimiras Petrusevičius, Pavelas Tučapskis. Žydų darbininkų reikalavimu buvo numatyta federacinė RSDRP struktūra. Jų reikalavimą palaikė P. Tučapskis.
Partijos veikla sutriko policijai už antivalstybinę veiklą areštavus A. Kremerį, B. Eidelmaną, N. Vigdorčiką, tačiau 1900 m. RSDDP pradėjo leisti laikraštį „Iskra“. Į redakciją įėjo Vladimiras Leninas, Georgijus Plechanovas, Julijus Cederbaumas (Martovas), Pavelas Akselrodas, Vera Zasulič, Aleksandras Potresovas.
Policijai išvaikius delegatus Briuselyje, II RSDRP suvažiavimas įvyko Londone 1903 m., kur dalyvavo 43 delegatai. Šiame suvažiavime įvyko partijos skilimas į nuosaikesnius menševikus ir maištingus bolševikus. Svarstant programą ir įstatus išryškėjo revoliucinis ir reformistinis partijos sparnai. Pirmasis vėliau buvo pavadintas bolševikiniu (rus. больше – daugiau). II suvažiavime buvo priimta partijos programa, numačiusi revoliucinį darbininkų judėjimo Rusijoje vystymosi kelią. Iš partijos atsiskyrė jos iniciatoriai – Bundas.
1905 m. III RSDRP suvažiavime Londone priimtas nutarimas pradėti ginkluotą sukilimą, kuris ir įvyko tais pačiais metais, prasidėjęs Odesos uosto sudeginimu, pratęstas Helsinkio banko išplėšimu, tačiau caro valdžios buvo sustabdytas. 1905 m. Londone bolševikai, susirinkę atskirai nuo reformistų, galutinai pasuko proletariato diktatūros keliu. Tačiau Leninas, RSDRP įgaliotas atstovauti II Internacionale, susilaukė reformistų daugumos kritikos.
1906 m. įvyko IV RSDRP suvažiavimas, sušauktas reformistų iniciatyva. Jame dalyvavo Leninas, Stalinas, taip pat Lietuvos bei Latvijos socialdemokratai Feliksas Dzeržinskis bei Ozolas. Priimta rezoliucija agrariniu klausimu, nutarta plėsti revoliucinę - diversinę veiklą. 1912 m. konferencijoje Prahoje bolševikai galutinai pasuko revoliucinio terorizmo keliu.
Pirmjojo pasaulinio karo metu siekė Rusijos pralaimėjimo ir gaudavo finansinę paramą iš Vokietijos valdžios. Po 1917 m. Vasario revoliucijos reformistinis Rusijos socialdemokratijos sparnas – B. Avilovas, V. Bazarovas, V. Desnickis, N. Suchanovas, V. Volginas pasivadinę RSDRP (internacionalistų) partija, bandė vėl suvienyti abi sroves, tačiau juos palaikė tik Bundas ir Julijaus Cederbaumo (Martovo) menševikai. Galutinai ši partija buvo suburta 1918 m. sausio 14 – 20 d. Petrograde vykusiame suvažiavime. Pagrindinis partijos reikalavimas buvo vėl sušaukti Steigiamąjį susirinkimą ir įtvirtinti Rusijoje demokratiją. Tačiau bolševikų teroro sąlygomis ši partija nesugebėjo išlaikyti organizacinių struktūrų, tuo labiau, kad daugelis jos narių prisišliejo prie bolševikų. 1919 m. sausio mėn. įvykusioje konferencijoje dauguma pasisakė už susijungimą su Rusijos komunistų partija.
1917 m lapkritį RSDRP(b) sugebėjusi pasinaudoti suirute, kurią sukėlė I pasaulinis karas, suagitavusi mases demokratiniais pertvarkymais, užgrobė valdžią Rusijos respublikoje, tačiau tuoj pat po kelių mėnesių pralaimėjusi surengtus rinkimus socialistų revoliucionierių partijai, jėga išvaikė Rusijos parlamentą - Steigiamąjį susirinkimą. Po Sovietų Sąjungos sukūrimo partija persivadino į Visos Sąjungos komunistų (bolševikų) partiją.
Po 1920 m. represijų dauguma Rusijoje gyvenusių reformistų pasitraukė į užsienį ir veikė kaip RSDRP sekcija prie Darbininkų Internacionalo. Likę Rusijoje menševikai ir internacionalistai buvo represuoti po 1921 m. Kronštato sukilimo.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Aleksandras Solženycinas, Du šimtai metų kartu. (rus.)