Putliosios ląstelės
Putliosios ląstelės (dar žinomos kaip mastocitai arba labrocitai) - vienos iš jungiamojo audinio ląstelių. Tai ovalios ar sferiškos formos, 20 - 30 µm dydžio, citoplazmoje turinčios daug granulių, joms būdinga metachromazija. Granulėse yra heparino, histamino ir neutraliųjų proteazių. Ląstelės turi endoplazminį tinklą, mažą Goldžio kompleksą, nedaug mitochondrijų. Putliosios ląstelės išsidėsto pavieniui arba grupėmis jungiamajame audinyje aplink arterioles, venules ir kapiliarus.
Vieta organizme[1][redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Putliosios ląstelės yra randamos gleivinės ir epiteliniame audinyje visame kūne, vietose, kur antigenas gali patekti į organizmą - virškinimo trakte, odoje, kvėpavimo sistemos epitelyje. Taip pat jų būna ir po epiteliu jungiamajame audinyje, kuris supa kraujo ląsteles, lygiuosius raumenis, gleivių ir plaukų folikulus.
Funkcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Putliosios ląstelės reikalingos imuninei organizmo gynybai, nes greitai atpažįsta svetimus baltymus ir sukelia vietinį imuninį atsaką. Aktyvintos ląstelės greitai išlaisvina granulėse sukauptus uždegimo tarpininkus - mediatorius ir lėčiau - citokinus, kurie mobilizuoja kitas ląsteles dalyvauti imuninėje reakcijoje. Putliųjų ląstelių granulės prieš išsiliedamos į išorę jungiasi tarpusavyje, šis vyksmas vadinamas sudėtingąja egzocitoze.
Putliųjų ląstelių membrana turi receptorius jautrius imunoglobulinui E. IgE išskiria plazmocitai, šie IgE surišami putliųjų ląstelių membranos receptorių. Putliosios ląstelės antigenui pakartotinai patekus į kraują aktyvinasi ir sukelia silpną ir vietinį arba anafilaksinį atsaką.
Putliosios ląstelės taip pat turi įtakos žaizdų gijimui, imuninei tolerancijai ir kraujo-smegenų barjero funkcijai.
Putliųjų ląstelių gyvenimo ciklas ilgas, jos atsinaujina lėtai.