Pusininkystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Pusininkystė – žemės nuomos ir atodirbio rūšis – mokestis žemvaldžiui už naudojimąsi žeme arba žemdirbiui už darbą sudaro pusę derliaus. Jei atsilyginama ne puse, o kitokia derliaus dalimi, ji kartais vadinama ir dalininkyste. Pusininkystė buvo būdinga feodalizmui ir kapitalizmui, ypač perėjimui iš feodalinės nuomos į kapitalistinę. Vis dar praktikuojama kai kur Ispanijoje, Italijoje, JAV, Prancūzijoje, daugelyje rytų šalių tebėra vyraujanti nuomos norma.

Rusijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Rusijoje XIII a.XIX a. pirmojoje pusėje pusininkystė praktikuota kaip viena valstiečių vertimo baudžiauninkais formų. Nusigyvenę bendruomenininkai, laisvieji žmonės, paleisti laisvėn cholopai pagal sutartį iš feodalo gaudavo sklypą ir paskolą. Už tai jam turėjo duoti nuo pusės iki dviejų trečdalių derliaus, dirbti ir mokėti mokesčius. Neišgalėdami grąžinti skolos ir sumokėti mokesčių, jie laikui bėgant tapdavo baudžiauninkais. Pusininkystė buvo svarbi atodirbio atmaina.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje pusininkystė buvo daugiausia praktikuojama atodirbio atmaina, tačiau dominuojanti žemės nuomos rūšis nebuvo. Skirtingai nei Rusijoje, Lietuvoje dažniausiai iš pusės nuomota žemė su trobesiais.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Pusininkystė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 272 psl.