Purpurinis kėnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Abies amabilis
Pacific silver fir and English Peak.jpg
Purpurinis kėnis (Abies amabilis) augantys
Marmuro kalnų laukynėje (Marble Mountain Wilderness)
Purpurinis kėnis (Abies amabilis)
Išnykimas negresia
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Pušūnai
(Wikispecies-logo.svg Pinophyta)
Klasė: Pušainiai
(Wikispecies-logo.svg Pinopsida)
Šeima: Pušiniai
(Wikispecies-logo.svg Pinaceae)
Gentis: Kėnis
(Wikispecies-logo.svg Abies)
Rūšis: Purpurinis kėnis
(Wikispecies-logo.svg Abies amabilis)
Mokslinis pavadinimas
Abies amabilis
(Douglas) Douglas ex J.Forbes, 1839
Sinonimai
  • Abies grandis Hook.
  • Picea amabilis (Douglas ex J.Forbes) Loudon
  • Pinus amabilis (Douglas ex J.Forbes)
    Parl.
  • Thuja gigantea Gordon
Abies amabilis range map.svg
Purpurinio kėnio savaiminio paplitimo arealas
Šiaurės Amerikos žemyno vakarų pakrantėje
Paplitimas:

natūralaus savaiminio paplitimo arealo
interaktyvus žemėlapis
(alternatyvų variantą žiūrėti čia)

Purpurinis kėnis (lot. Abies amabilis, angl. Pacific Silver Fir) – pušinių (Pinaceae) šeimos, kėnių (Abies) genties visžalių spygliuočių medžių rūšis.

Purpurinio kėnio viršūnė
Spygliukų šakelė iš viršaus
Spygliukų šakelė iš apačios
Spygliukai ir jų pagrindas iš arčiau
Kankorėžis ir sėklytės. Iliustracija iš Forbes J., „Pinetum woburnense“ pušūnų katalogo
Ant ankstyvo sniego iškrytę sėklos ir kankorėžio žvyneliai
Po katastrofinio Šv. Elenos kalne ugnikalnio išsiveržimo 1980 metais, išlikęs jaunas purpurinio kėnio medelis, kuris išsiveržimo metu išliko dėl jį apgaubusios sniego dangos
Kamieno skersinis pjūvis
Duglaso voveraitė (Tamiasciurus douglasii) - mėgėja palukštenti purpurinių kėnių kankorėžius

Paplitimas ir augavietės[taisyti | redaguoti kodą]

Savaime paplitęs Šiaurės Amerikos žemyno vakaruose esančiuose kalnų regionuose, o pagrindinės jo populiacijų augavietės yra tarp 43° ir 55° šiaurės patumos. JAV paplitę Aliaskos pietrytiniame pakraštyje, Vašingtono, Oregono valstijų vakaruose esančiuose kalnų grandinėse bei Kalifornijos šiaurės vakarų dalies kelete vietovių. Taip pat plačiai išplitęs Kanados Britų Kolumbijos provincijos pietvakariniuose kanuotuose regionuose palei Ramųjį vandenyną.

Augti mėgsta giliame, gerai pratakiame dirvožemyje, vėsaus, drėgno klimato, tvyrančio rūko sąlygomis Šiaurės Amerikos vakarinių pakrančių miškuose. Reljefo aukštis jų augimo natūraliame areale yra, Vankuverio saloje susilyginantys su jūros paviršiumi, toliau nuo jos į šiaurę žemyninėje dalyje įprastai virš 1000 m, Oregone ir piečiau nuo jo, įskaitant Kalifornijos šiaurės rytų pakraštyje iki 2300 m aukštyje.

Gryni purpurinių kėnių miškai nėra retenybė, o priežastis tai kad vieni labiausiai toleruojančių paunksmę rūšių. Esant tankiam medžių lajos skliautui ir pro jas nedaug prasiskverbiančiai šviesai, sunku po jais pilnai išaugti ir kitiems augalams, įskaitant net pačius purpurinių kėnių medelius. Tad net jų medeliai kartais būna paaugę tik iki dviejų metrų aukščio, nors būna sulaukę daugiau kaip šimto metų ir dar dažnai tenka jiems pralaukti keletą šimtmečių, kol pasiekia medžių viršutinį ardą praretėjus ir susenėjus aplinkiniams medžiams.

Purpuriniai kėniai kurie auga mažomis medžių grupėmis ar aukštikalnių (Alpinės zonos) zonose netoli medžių augimo ribos, šalia jų paprastai pasitaiko nemažai kitų pušūnų rūšių, tai visų pirma subalpiniai kėniai (Abies lasiocarpa), didingieji kėniai (Abies magnifica), kvapieji kėniai (Abies procera), kaliforniniai kėniai (Abies grandis), sitkinės eglės (Picea sitchensis), didžiosios pocūgės (Pseudotsuga menziesii), kaliforninės cūgos (Tsuga heterophylla), juodosios cūgos (Tsuga mertensiana) ir Callitropsis nootkatensis. Apatiniame arde dažniausiai pasitaiko Vaccinium ovalifolium krūmas, su kuriuo sudaro savitą augalijos tipą, kuris plačiai paplitęs Kaskadiniuose ir Olimpo (Olympic Mountains) kalnuose.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Purpurinio kėnio savaiminio augimo areale jūrinis klimatas su ilgomis, sniegingomis žiemomis. Vasaros vėsokos su vidutine paros temperatūra +13 °C +16 °C, o žiemomis čia retai kada nukrenta žemiau kaip -9 °C. Be šalnų į metus būna apie 40 dienų zonose arti medžių augimo ribos, arba nepasitaiko daugiau kaip 250 dienų (į metus) šalnų žemose altitudėse. Šių medžių vegetacijos periodas jų augimo vietovėse taip pat priklauso nuo geografinės padėties, reljefo bei kritulių kiekio. Pavyzdžiui, kritulių kiekis į metus svyruoja nuo 6650 mm vakarinėje Vankuverio salos dalyje iki 965 mm į metus tos pačios nedidelės salos rytinėje dalyje. Metinis kritulių kiekis Kaskadiniuose kalnuose 1500 mm, o žiemomis susidaro storas sniego dangos sluoksnis, kartais vietomis iki 7,6 m storio. Nors jo augimas vegetacijos periodu ir priklauso nuo pakankamo drėgmės kiekio dirvožemyje, bet vasaromis sausas sezonas yra tipiškas šioms vietoms. Gausiausiai auga tose vietovėse, kur mažiausiai pasitaikantis vasaromis sausrų kiekis ar jų trukmė - gausus lietus ar vietose kur ilgiau užsitesiantis po žiemos sniego tirpimas.

Kitos augimo įpatybės[taisyti | redaguoti kodą]

Netoleruoja stipresnio vėjo bei oro užterštumo, gali atlaikyti iki -28° C šalčio temperatūrą. Vieni tarp labiausiai paunksmę toleruojančių pušūnų skyriaus medžių, kadangi dėl viršutiniame arde esamų tankios lajos, apatiniame arde esant mažam šviesos kiekiui, laukdami tinkamų augimui sąlygų gali vegetuoti ištisus šimtmečius kol išaugą iki įprastų matmenų. O miškų gaisrai jo natūraliam augimo areale reti, pasitaiko intervalais kas šimtmetį, bet esant gaisrui, jam labai neatsparūs.

Paplitimas kitose Žemės vietovėse[taisyti | redaguoti kodą]

Purpuriniai kėniai introdukuoti ir kitose Žemės vietovėse, bet retai kur auga taip gerai, kaip savaiminiam išplitimo areale, išskyrus vakarų Škotiją, Naujosios Zelandijos pietinius regionus ir dar keletą panašių vietovių.

Auginimas Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje apie jų platesnį auginimą nėra oficialių duomenų, bet pagal vyraujančią vidutinę temperatūrą, didingasis kėnis priskiriamas iki 5 atšiaurumo zonos, o ši zona yra vyraujanti vidurio bei rytų Lietuvoje.

Požymiai[taisyti | redaguoti kodą]

Tai vienanamis augalas - turintis atskirus vyriškus ir moteriškus žiedus, išaugančius ant to pačio medžio, kuriuos apdulkina vėjas. Kamienas tiesus, laja kūginė smailėjanti, bet medžiui senstant, viršutinė jos dalis vis labiau plokštėja ir įgauna cilindrinę formą. Bet jeigu medžiai dar neseni, augantys, pasitaiko ir priešingai, kada iš cilindrinės lajos su plokščia viršūne formos, įgauna smailėjančią lajos formą tokiems medžiams prasiskverbus pro aukštesnių, brandesnių medžių viršutinį skliautą ar aplink jį savaime (dėl kirtimų ar ar savaime dėl amžiaus ir vėjo išvirtusių)' praretėjus kitiems medžiams. Purpurinių kėnių žievė šviesiai pilka, lygi su sakų horizontaliais gumbeliais, o medžiui senstant, tampa rausvai pilka ir sutrukinėjusi it į dribsnius. Pumpurai maži, rudi su violetinės spalvos vašku 6-9 mm skersmens. Spygliukai 0,7 (1) – 2,5 (4) cm ilgio ir 1-3 mm pločio ant šakelės išsidėstę dviem eilutėmis ir ant kurios laikosi šakelės, pakripę truputį į jos priekį bei išsilenkę į viršų (didesnės šviesos pusėn). Spygliukų viršutinė dalis tamsiai žalia, blizganti. Vyriški kankorėžiai apdulkinimo metu raudoni, vėliau tampantys rausvai gelsvo atspalvio. Moteriški kankorėžiai auga stačiai, kiaušiniškai cilindriškos formos, sakingi, purpuriškai pikšvi vėliau tampantys rudais 8-10 (iki 18) cm ilgio ir 3,5-5 (iki 7) cm skersmens ir prie pagrindo be kotelių, o jų viršus suapvalėjęs ar kiek spenelio formos. Kankorėžių žvyneliai 2 cm ilgio bei tiek pat pločio. Sėklytės balsvos spalvos, 10-12 mm ilgio ir 4 mm pločio su sparneliu (rožinės arba balsvos spalvos), kurio ilgis maždaug toks kaip pati sėklytė. Sėklytės subręsta spalį.

Matmenys[taisyti | redaguoti kodą]

Įprastai užauga iki 24-46 m aukščio ir iki 60-120 cm skersmens kamienu, rekordiniai - iki 75 m aukščio, bei iki 2,60 cm skersmens kamienu. Medžiai 55-61 m aukščio bei daugiau kaip 60 cm skersmens kamienais dažni sengirėse, nepaliestose žmonių ūkinės veiklos vietovėse.

  • Aukščiausias, masyviausias ir storiausiu kamienu kada nors užaugęs kuris buvo žmonių pastebėtas gamtoje, augo Olimpiniame nacionaliniame parke, Vašingtono valstijoje, jo aukštis siekė 74,7 m, o kamienas buvo 256 cm skersmens.
  • Aukščiausias šiuo metu augantis purpurinis kėnis yra 71,9 m aukščio ir 140 cm skersmens kamienu (pagal R. van Pelt 2000). Jis auga Olimpiniame valstybiniame miške (Olympic National Forest) prie Humptulips upės rytinės šakos (Vašingtono valstijoje) ir tai aukščiausias šiuo metu žinomas ir augantis purpurinis kėnis.
  • Masyviausias kada nors augęs purpurinis kėnis žinomas kaip „Goodman Creek“ medis - buvo 74 m³ tūrio, 66,1 m aukščio ir 237 cm kamieno skersmens. Augo netoli Forks miestelio Vašingtono valstijoje. Vegetuojantis, tai yra dabar augantis masyviausias medis yra žinomas kaip „Cabin Lake Tree“ medis yra 63 m³ tūrio, 233 cm kamieno skersmens, bei 46,9 m aukščio. Jis auga Kiparisų provinciniame parke, Black Mountain kalno šiaurinėje pusėje (Britų Kolumbija). Šiek tiek už jį mažesnis yra žinomas kaip „Hades Creek Fir“ 62 m³ tūrio, 210 cm kamieno skersmeniu, bei 66,4 m aukščio. Jis auga Olimpiniame nacionaliniame parke (Olympic National Park) (Vašingtono valstija).

Augimas[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo sėklos išdygimo augimas labai lėtas, 9 ar daugiau metų prireikia, kol pasiekia žmogaus krūtinės aukštį (vidutinio ūgio žmogaus). Jauni medeliai į metus paauga apie 10-40 cm, priklausomai nuo vegetacijos augimo sezono vienoje ar kitoje jo išplitimo arealo vietovėje. Nuo pasodinimo pradžios sėjinukai apie keletą metų taip pat auga labai lėtai, maždaug 3-15 cm aukščio per sezoną. Medeliai augantys palankiausiose jiems vietovėse, ypač žemose altitudėse ir kurie jau yra žmogaus krūtinės aukščio ar kuriems apie 30 metų, paauga kur kas greičiau - apie 90 cm aukščio į metus. Taip pat neaukštų matmenų medelių augimas pagreitėja apie 50 cm į metus vietovėse, kur seni medžiai iškertami, ar po pasitaikiusių vėjovartų, sniego lavinų pasitaiko išvirtę medžiai.

Amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Įprastas jų amžius apie 500-550 metų. Seniausias užregistruotas turėjo 725 metus, kuri pastebėjo Ken Lertzman Britų Kolumbijoje esančiame Kiparisų provinciniame parke (Cypress Provincial Park) (remiantis Van Pelt, 1996). Jan Henderson yra pranešęs, kad ant kelmo yra suskaičiavęs > 800 medžio rievių Baker-Snoqualmie valstybiniame miške (Baker-Snoqualmie National Forest), esančiame Vašingtono valstijoje (pranešta 1990 metais, bendraujant).

Panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Mediena minkšta ir nelabai stipri, dažniausiai naudojama popieriaus gamybai, pakuotės dėžėms ar kitiems pigiems darbams statyboje. Jų spygliai turi malonų kvapą, tad kartais medeliai ar jų šakelės naudojamos kaip Kalėdų papuošimai. Purpuriniai kėniai sodinami ir dideliuose parkuose kaip dekoratyviniai medžiai.

Medžių dervą senovėje kramtydavo indėnų gentys, kaip kad šiais laikais kramtomąją gumą. Medžių šakeles naudojo kaip grindinio dangą ir kaip patalynei, o trapią ir minkštą medieną naudodavo kaip malkas (pagal Pojar and Mackinnon 1994 m.).

Pavadinimas ir istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Šią rūšį atrado ir suteikė jai pavadinimą škotų botanikas David Douglas, gyvenęs 1799-1834 metais.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Purpurinis kėnis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Dendrologija
Botanika · Augalija · Flora · Augalai · Sumedėjęs augalas · Liana · Puskrūmis · Krūmokšnis · Krūmas · Medis · Vaismedis

Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas · Lietuvos vietinės medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos išskirtiniai medžiai · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Pasaulio išskirtiniai medžiai

Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)

Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas